Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Prisimenate pernai plačiai „Tauragės kurjerio“ aprašytą buvusios Tauragės civilinės metrikacijos puošniosios salės vitražų istoriją? „Sovietine liekana“ tuomet palaikyti vitražai išmontuoti ir iki šiol dulka sandėlyje neįrengtoje Tauragės bendruomenių namų pastato dalyje. Svarstyta, kad vitražai galėtų būti žymiojo vitražisto Kazio Morkūno kūrinys, buvo net atsiradę tokių svarstymų liudytojų, tačiau istorija, kaip šiandien sako tikrasis jų autorius, pagaliau su laiminga pabaiga. Tik ar ta pabaiga iš tikrųjų laiminga, šiandien dar teigti per anksti.
Išvežė į sandėlį
Skaitytojams primename, kad ilgus metus Tauragės savivaldybės administracijos pastate veikusi santuokų salė pernai buvo išardyta, o joje nepriklausomybės pradžioje sumontuoti du vitražai išardyti, perduoti saugoti Tauragės krašto muziejui „Santaka“ ir nuvežti į sandėlį Tauragės bendruomenių namuose. Santuokų ceremonijos perkeltos į pilies menes.
Tuomet rajono valdžia žadėjo, svarstė, kai kas net dievagojosi, kad niekas vitražų į šiukšlyną nemes, esą išsiaiškinę, ar tai paveldas, ar ne, galbūt net miesto šventei kur nors sumontuos. Tačiau šventė atėjo ir praėjo, o pažadai taip ir liko pažadais. Niekas nė nepasivargino tiksliai sužinoti, kas yra šių vitražų autorius, kada jie Tauragėje buvo sumontuoti ir kaip vadinasi.
Buvusios civilinės metrikacijos salės vietoje įrengti savivaldybės darbuotojų kabinetai, o vitražų vietoje įstatyti plastikiniai langai.
Ši istorija būtų taip liūdnai ir pasibaigusi, jei ne internete paskelbtos „Tauragės kurjerio“ publikacijos. Beje, turime būti dėkingi vitražisto Kazio Morkūno, kurio vienas vitražas puošia Tauragės laidojimo namų pagrindinę salę, dukrai Jūratei Morkūnaitei. Ji ieškojo tarp jau amžinybėn iškeliavusio savo tėvo dokumentų kokių nors įrodymų, ar Tauragės santuokų salėje sumontuoti vitražai galėtų būti K. Morkūno darbas. Nei patvirtinti, nei paneigti to J. Morkūnaitė negalėjo, tačiau paieškas tęsė ir būtent ji, ne savivaldybė, žurnalistams pranešė, kas yra tikrasis Tauragės „Žiedų“ autorius.
Vitražai šiuo metu laikomi Tauragės bendruomenių namų patalpose. Mortos Mikutytės nuotrauka
Ryškus kūrėjas
Tačiau, šiomis dienomis atsitiktinai pamatęs „Tauragės kurjerio“ publikacijas viešojoje erdvėje, kitas žymus Lietuvos vitražistas, beje, to paties K. Morkūno buvęs studentas, dailininkas Simonas Gutauskas iškart atpažino savo darbą – 1992 metais, visai nebe sovietmečiu, Tauragės santuokų rūmuose (taip tuomet buvo vadinama ši santuokų erdvė Tauragėje) sumontuotus savo kurtus vitražus „Žiedai“. Vitražų autorius susisiekė su Tauragės muziejaus „Santaka“ direktore Egle Červinskaite, su juo pavyko pasikalbėti ir šių eilučių autorei, o ir įrodymą jis turi – „Tauragės kurjerio“ redakcijai atsiuntė 1991 m. vertinti komisijai pateiktą Tauragės santuokų salės vitražų projektą su originaliais parašais ir antspaudu.
Vyresnieji turbūt gerai prisimena kitą Gutauską – vieną žymiausių Lietuvos poetų, literatūros klasiką, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą, taip pat dalininką Leonardą Gutauską. Tai Simono Gutausko tėvas, amžinybėn iškeliavęs 2021 metų rugsėjo 25 dieną.
Abu poeto sūnūs – Tadas Gutauskas ir Simonas Gutauskas – savo gyvenimus taip pat susiejo su menu. Tadas Gutauskas – skulptorius, tapytojas, Simonas Gutauskas – tapytojas, vitražistas.
61-erių Simonas Gutauskas yra baigęs M. K. Čiurlionio meno mokyklą, tuometiniame Valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) studijavo Monumentaliosios dailės fakulteto Vitražo studijoje pas prof. Algimantą Stoškų. Jo diplominis darbas – iki šiol „Lino“ poilsio namus Palangoje puošiantis 20 kv. m vitražas „Jūra“. S. Gutauskas – Lietuvos dailininkų sąjungos narys, Stained Glass Associacion of America tikrasis narys, meno kūrėjas. Yra surengęs 42 personalines tapybos darbų parodas, S. Gutausko darbai eksponuoti įvairiausiose šalies meno galerijose, šalies muziejuose, Vilniaus rotušėje, ministerijose, universitetuose, išlikusiose Lietuvos dvarvietėse. S. Gutausko tapyba gėrėjosi meno parodų gerbėjai Švedijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje, Belgijoje, Austrijoje. Nuolatinis grupinių parodų ir plenerų dalyvis.
Dailininkas Simonas Gutauskas. Asmeninio albumo nuotrauka
Kaip vitražistas S. Gutauskas yra iš viso sukūręs 500 kv. m vitražų. Tarp žymiausių jo vitražo kūrinių nurodomas vitražas „Žiedai“ (18 kv. m), 1992 metais sumontuotas Tauragėje. Kiti ryškiausi darbai – „Gintarai“ ir „Banga“ „Santautos“ poilsio namuose Juodkrantėje, „Kryžiaus kelias“ Šventosios Dvasios bažnyčioje Truskavoje, „Krintančios rožės“ liuteronų evangelikų bažnyčioje Karaliaučiuje. S. Gutauskas yra sukūręs erdvinių stiklo kompozicijų, skulptūrų, unikalių šviestuvų. Jo darbai pasklidę po visą Lietuvą.
Simono Gutausko kūryboje susijungia tapyba, klasikinis vitražas ir autorinis architektūrinis stiklas. Tapyboje vienas svarbiausių elementų yra šviesa, kūriniams būdingas intensyvus koloritas, faktūriškas potėpis, konstruktyvi kompozicija, apibendrintos formos ir monumentalus erdvės pojūtis. Vitražo ir stiklo patirtis tapyboje atsiskleidžia per šviesos ir spalvos santykį bei kompozicinę struktūrą.
Muziejui paskambino pats
Tauragei turėtų būti mažų mažiausiai gėda, kad tokio lygio dailininko kūrybą nugrūdo dūlėti sandėlyje.
Kalbėdamas su „Tauragės kurjeriu“ dailininkas S. Gutauskas nevyniojo žodžių į vatą:
– Vitražus išmontavo, sudėjo gal dvigubo ar trigubo stiklo paketus. Vargu, ar savivaldybei apskritai rūpėjo, kas jų autorius. Čia jokio vargo nereikėjo, jei norėjo išsiaiškinti autorystę. Tereikėjo nusiųsti užklausą Dailininkų sąjungai, ši būtų paskelbusi savo sistemoje vitražų nuotraukas. Jei autorius gyvas, jis būtinai jas pamatys ir atsilieps. O dabar atsitiktinai pamačiau jūsų laikraščio publikacijas su nuotraukomis ir iškart atpažinau savo darbus.
Simonas Gutauskas puikiai prisimena, kaip kūrė Tauragei „Žiedus“. Projektą patvirtinus tuometinio dailės kombinato komisijai, vitražas 1991-aisiais buvo sukurtas Kaune ir 1992 metų pradžioje atvežtas į Tauragę.
– Labai gerai tai prisimenu, nors prabėgo jau 34-eri metai. Vitražas sunkus, su metalu, dalimis sukroviau jį į dėžes ir nebuvo kas man padeda Tauragėje jas sunešti, vienas benešdamas pasitempiau nugarą. Iki šiol jaučiu pasekmes. Sumontavau Tauragėje ir vakare grįžau namo. Vitražus Tauragėje ir užsakė sukurti Dailės kombinatas, buvo paskelbtas konkursas, aš jį laimėjau, – prisiminė dailininkas.
Simono Gutausko nuomone, vitražų išmontavimas ir nepasidomėjimas jų istorija yra Tauragės valdžios „liapsusas“. Apskritai daug vitražų šalyje nukentėjo, buvo sunaikinti dėl šio meno nesuprantančių žmonių netinkamų veiksmų.
– Žinoma, ne visi taip elgiasi. Kai kurios savivaldybės, įstaigos senuosius vitražus siekia išsaugoti, kaip tik tausoja, laiko garbingiausiose erdvėse. O kiti sako – sovietmetis. Todėl vitražai nyksta masiškai. Prie ko čia sovietmetis? Ir apskritai prie ko čia laikmetis? Lyg tuos pastaruosius 50 metų niekas nieko nekūrė, negyveno. Vitražo menas beveik nepasikeitė nuo seniausių istorinių laikų, vitražistų dabar apskritai labai mažai. Šiuos kūrinius naikinantys žmonės turėtų atsipeikėti. Jaunimas, ypač atėjęs į valdžią, dabar įsivaizduoja, kad daug ką reikia sugriauti ir viską pradėti nuo nulio, kuria spektakliukus-performansus. Man tai labiau primena destrukciją, – apmaudžiai kalbėjo „Žiedų“ vitražo autorius.
Vitražistas Simonas Gutauskas atsiuntė išsaugotą Tauragės „Žiedų“ projektą. Asmeninio albumo nuotrauka
Simonas Gutauskas telefonu kalbėjo su Tauragės muziejaus direktore Egle Červinskaite, ši pažadėjusi dailininko darbą ateityje įkurdinti kurioje nors viešojoje erdvėje, klausė, ar menininkas atvyktų į Tauragę.
– Sakiau, kad tikrai atvyksiu, – patikino S. Gutauskas.
„Aptarta esama situacija“
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ direktorė Eglė Červinskaitė „Tauragės kurjerio“ klausimų paprašė raštu.
„Tauragės kurjeris“. Ar iš santuokų salės išmontuoti vitražai vis dar tebėra sandėlyje bendruomenių namuose? Jei taip, kodėl iki šiol nepriimtas joks sprendimas?
E. Červinskaitė. Taip, vitražai šiuo metu saugomi Bendruomenių namuose. Tai sudėtingos kompozicijos, todėl jų eksponavimui reikalinga tinkama, saugi ir kūrinių specifiką atitinkanti erdvė. Tokios vietos iki šiol nebuvo rasta, todėl vitražai ten saugomi tol, kol bus galima priimti pagrįstą sprendimą dėl jų eksponavimo. Atkreipiu dėmesį, jog muziejaus saugyklų plėtra yra kompleksinis klausimas, kurio spendimo ieškome kartu su steigėju ilgalaikėje perspektyvoje.
TK: Pirmadienį kalbėjote su jų autoriumi Simonu Gutausku. Ką jam prižadėjote, kur galėtų būti sumontuoti jo kurti vitražai?
E.Č. Su autoriumi aptarta esama situacija ir galimos vitražų eksponavimo perspektyvos. Konkreti vieta šiuo metu nėra numatyta ar pažadėta. Dabar, palaikant tiesioginį ryšį su autoriumi, bus galima kartu įvertinti galimus sprendimus ir ieškoti kūriniams tinkamos erdvės.
TK: Ar jums buvo staigmena, kai autorius su jumis susisiekė?
E.Č. Džiaugiamės, kad autorius susisiekė su muziejumi. Tiesioginis kontaktas su kūrėju yra naudingas, nes leidžia iš pirmų lūpų sužinoti daugiau apie kūrinius, jų istoriją bei aptarti galimus eksponavimo sprendimus. Taip pat nedelsiant patikslinome informaciją apie kūrinio autorystę integralioje sistemoje LIMIS.
TK: Kodėl iki šiol nei muziejus, nei savivaldybė neieškojo vitražų autoriaus, juk tereikėjo išsiųsti užklausą Lietuvos dailės akademijai ar Dailininkų sąjungai?
E.Č. Iki šiol neturėjome informacijos, kad Lietuvos dailės akademija galėtų turėti duomenų, padėsiančių nustatyti vitražų autorystę ar susisiekti su jų autoriumi. Vertinome mums tuo metu prieinamą informaciją ir turimus šaltinius. Džiaugiamės, kad šiuo metu autorius jau yra žinomas ir pats susisiekė su muziejumi – tai leidžia koncentruotis nebe į autoriaus paiešką, o į svarbiausią klausimą: kaip tinkamai išsaugoti ir ateityje eksponuoti jo sukurtus vitražus.
Iki šiol svarstyti buvo sunku?
Savivaldybės administracijos direktorė Gintarė Rakauskienė į „Tauragės kurjerio“ klausimus, kur šiuo metu yra vitražai ir kokia jų ateitis, raštu atsakė: „Vitražai šiuo metu vis dar saugomi Bendruomenių namuose, tačiau jie yra perduoti Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ žinion. Vitražų autorius šiuo metu jau yra žinomas – pastarosiomis dienomis jis pats kreipėsi į muziejų, tad dabar bus dar paprasčiau svarstyti tinkamo eksponavimo galimybę“.
