Didžioji miegapelė pavasario nerodo

Nors kalendorinis pavasaris prasideda kovo 1 dieną, tačiau šiųmetinio pavasario žingsniai Nemuno žemupyje dar netvirti ir neryškūs. Sniego polaidis neišvirto į pavojų keliantį potvynį, tačiau vanduo upėse dar tebėra aukštas. Vietoje nenustygstantiems žvejams tarsi jau būtų laikas kurtis prie ežerų ir upių, tačiau šiluma neskuba keisti darganotų, apniukusių dienų, tad prie vandens dar vėsoka. Be to, aukštame vandenyje ir žuvų ne kažin kas, nebent Rambyno papėdėje paklydusios kelios stintos.
Kaimo žiniuonių nuomone, tikrus pavasario žingsnius pranašauja miškuose ir darželiuose pražystančios snieguolės bei žibutės. Snieguolių kuokštai jau beveik baigia nužydėti, o šit žibutės savo mėlynas akis rodo nenoriai. Astronominio pavasario pradžia yra lygiadienis – kovo 21-oji. Tai para, kai abiejuose Žemės pusrutuliuose, išskyrus poliarines sritis, nakties trukmė yra tokia pat, kaip ir dienos. Daugiamečių stebėjimų duomenys rodo, kad ankstyvasis pavasaris į Lietuvą atkeliauja vidutiniškai kovo 23 dieną. Kovo 24-ąją sulaukiame parskrendant gandrų. Su kokiomis mintimis pavasarį sutinka gamtosaugininkai? Apie pavasario pradžią kalbamės su Rambyno regioninio parko direkcijos direktoriaus pavaduotoju, ekologu DRĄSUČIU BRAZAUSKU. – Pavasaris atneša ne tik šilta orą, galimybę pabūti gamtoje, bet atveria ir gamtosaugos problemas. Kokios jos?– Šis pavasaris nėra ankstyvas. Į gandralizdžius parskrido dar tik gandrų žvalgai. Gamta bunda šiek tiek vangiai. Tačiau tinklus senvagių ežeriukuose jau statinėja brakonieriai, rūpestį kelia pavasariniai žolės degintojai. Nors masinių žolės deginimo atvejų parko teritorijoje pasitaiko vis rečiau, tačiau negalima teigti, kad visi gyventojai tapo sąmoningi. Prasidėjo pievų gaisrai kitoje Nemuno pusėje. Rusijos Federacijoje liepsnoja šimtai hektarų pernykštės Nemuno žemupio žolės, turinčios glaudų ryšį su mūsų šalies ekologine sistema. Švelniai tariant, kaimynai mūsų atžvilgiu elgiasi nelabai padoriai. Blogi pavyzdžiai kartais užkrečia ir mūsų kranto žmones. Gerai, kad Europos Sąjungos ekonominiai svertai drausmina žemdirbius, o tai liepsnotume drauge su rusais. Vis dar kelia problemų vandens telkinių pakrantės. Talkinami moksleivių jas kasmet kiek galėdami sutvarkome. Nuolat kontroliuodami pasiekėme, kad ir žvejai jau nebepalieka šiukšlių kalnų.– Su didele aistra pasineriate į Rambyno regioninio parko gamtos vertybių inventorizavimą ir paieškas. Gal šiame darbe sulaukėte kokių nors netikėtų atradimų?– Kartą sutikau pažįstamą eigulį. Bekalbant žmogus pasiteiravo, ar aš nežinąs, kokį žvėrelį jis aptiko ardydamas medžiotojų bokštelį. Anot pasakotojo, žvėrelis buvo šiek tiek panašus į šinšilą ar voverę, tačiau gerokai mažesnis. Eigulys žvėrelį buvo nufotografavęs mobiliuoju telefonu, todėl peržiūrėjus nuotraukas abejonių neliko, kad tai didžioji miegapelė.Apsidžiaugiau, nes tai retas, į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytas gyvūnėlis. Kad jis gyvena Rambyno regioninio parko miške, nedaug kas žino. Tokių prielaidų buvo, nes miškuose rasdavau tik didžiajai miegapelei būdingais požymiais apgraužtų riešutų.Verta skaitytojams pasakyti keletą žodžių apie šią mūsų miškų slapukę. Šis žvėrelis yra miegapelinių šeimos graužikų būrio atstovas. Be didžiosios miegapelės, Lietuvoje dar gyvena lazdyninė, miškinė ir ąžuolinė miegapelės, beje, pastaroji pas mus neaptinkama jau penkiasdešimt metų. Didžioji miegapelė taip pat nėra gausi. Lietuvoje žinomos tik devynios vietos, kuriose didžiosios miegapelės dar aptinkamos. Šią vasarą atlikęs monitoringą tikiuosi gauti duomenų, patvirtinančių, kad Lietuvoje rasta dešimtoji vieta – Rambyno regioninis parkas. Didžioji miegapelė – tai žvėrelis didele pūkuota uodega, šiek tiek panašus į voverę, tačiau už ją gerokai mažesnis. Kailiukas pelenų spalvos, kūno apačia šviesesnė. Ausys apvalios, apaugusios trumpais plaukais. Akis juosia tamsesnių plaukų žiedas. Lietuvoje dažniausiai gyvena senuose ąžuolynuose ir brandžiuose mišriuose miškuose su ąžuolais ir lazdynų traku. Aktyvi sutemus ir naktį, akys pritaikytos matyti prietemoje, gerai išvystyta uoslė, kurią žvėrelis naudoja maitindamasis naktį. Truputėlį drėgni padeliai, papurusi uodega padeda žvėreliui stabiliai ir saugiai laipioti medžiais. Iš žiemos miego didžioji miegapelė pabunda gegužės antroje pusėje. Maitinasi daugiausia augaliniu maistu: pumpurais, vaisiais, riešutais, gilėmis, nors aptikusi paukščių lizdą gali suėsti kiaušinius, paukščių jauniklius ir net suaugusius paukščius. Gyvena medžių drevėse, mėgsta inkilus. Dieną miega savo guolyje. Suaugę didžiųjų miegapelių individai turi savo teritorijas. Jauniklius veda rugpjūčio mėnesį. Jaunikliai užauga greitai ir po mėnesio tampa savarankiški. Rudenį sukaupusi pakankamas riebalų atsargas didžioji miegapelė susiruošia žiemos miegui ir rugsėjo pabaigoje, spalio pradžioje užmiega žiemos miegu.– Ačiū už pažintį su dar snūduriuojančia didžiąja miegapele. Kol ji išsimiegos, pavasaris tikrai ateis į Nemuno žemupį. Žinau, kad atkakliai ieškote juodojo gandro lizdavietės. Sėkmės dar vieno gamtos slapuko ieškojimuose.