Nacionaliniai Pagėgių turgaus ypatumai

Antradieniais turgus Pagėgiuose mėgina būti didelis. Prie dviejų bankomatų kartais nusidriekia nemažos eilutės. Turgadieniais žmonės mėgina susitvarkyti dar ir kitus reikalus, tad pinigo kartais reikia net kyšiams. Po vaistines pabyra moterytės, vyrai perka cementą, veržles arba tai, ko turguje nėra. Vaikai spokso į traukinį, valgo ledus ir gnaibosi. Nors ir sunkiai, tačiau žmonės apsiprato su nauja prekyviete.
Bet prekyvietė niekada nebus turgus. Turgui reikia šio to daugiau. Pagėgiams, bent šiuo metu, iki turgaus toli kaip atbulam iki Kinijos. Tik senų pagėgiškių kalbose dar smilksta prisiminimai apie arklius, vežimus, sūrių kalnus ir grietinės upes. Daug kas net nebenori prisiminti, kad Pagėgiai, kaip ir daugelis Lietuvos ir pasaulio miestų, prasidėjo nuo turgaus aikštės grindinio. Pagėgiuose turgaus dienomis pirmiausiai nukenčia automobilius remontuojančių įmonių klientai, nes turgus įsikūręs beveik garaže. Jiems susidaro keblumų ir atvažiuojant, ir išvažiuojant. Vasarą, kai sausiau, gal ir netenka šokinėti per balas, tačiau rudenį šie nepatogumai dažnam pasitaiko. Automobilininkai kantrūs, todėl peticijų savivaldybės klerkams nerašo. Tie, kurie važiuoja remontuoti – susičiaupia, tie kurie remontuoja – iki pietų nekalba.Kantriai prieš saulę susispietę prekiautojai irgi mano, kad sulig popieriumi pasaulio nepakeisi – rašyk nerašęs. Jeigu tavo problemos nors per nago juodymą mažesnės už valdžios problemas, liksi nepastebėtas. Gal todėl dangstydamiesi iš namų atsineštomis užuolaidėlėmis, faneros ar popieriaus gabalais žmonės ginasi nuo aktyvios saulės ir drungno lietaus. Buitinių rakandų ir prietaisų, dėvėtų drabužių, kiniškos ir turkiškos lengvosios pramonės pavyzdžių nors vežimu vežk. Vienas kitas pakalbintas pardavėjas gyvenimo nedėjo į šuns dienas. Komercinių paslapčių neišdavė, tačiau užtvirtino, kad „nėra reikalo Dievo varyti į medį“. Drabužių ir avalynės pardavėjai laukia savo valandos. Netrukus prasidės didysis rugsėjo pirmosios apsipirkimas, tuomet, kaip sakoma, atsigriebs už prastovas.Į maišą sliuogė „premiksai“, lindo kudakuodamos vištelės, byrėjo pašarui skirti miltai. Agrarinės šalies mitas buvo pagyvintas tik keliais ūkininkais. Dar liūdniau atrodė daržovėmis ir vaisiais prekiaujantis turgaus galas. Pomidorus po 5 litus už kilogramą pardavinėjo tik viena moterytė iš Aukštupio (Šilutės r.), vietiniai agurkai – 2,5 lito, bulvės – 2 litai kilogramas, juodieji serbentai – 1,5 lito už litrą. Vienas agurkų augintojas skundėsi produkcijos pertekliumi ir savaitgalį ketino dumti į uostamiestį. Pats vidurvasaris: ir nei avietės, nei grybo, nei krapų šluotelės, nei petražolės, nei kokio nors savo darže išauginto prieskonių kankuolėlio, nors pakvepinimui, nors palaikymui tarp pirštų. Užtat pyragų kaip per atlaidus. Atrodo, kad duonos parduotuvėse iki kito antradienio niekas nepirks.Prie keliose vietose pardavinėjamo medaus norėtum įsigyti sūrį, bet kad va – nėra tam vietos. Kituose dydžiu ir gyventojų skaičiumi panašiuose miesteliuose vasaromis turgūs lūžta. Gal ten valdininkėms suteikiama proga apsipirkti kiek vėluojant į darbą? Vieno rajono meras yra taikliai pastebėjęs, kad viena moters valanda, praleista turguje, pusmečiu prailgina šeimos gyvenimą. Pavaikštai po Pagėgių turgų ir tampa liūdna, kad net toje vietoje stovėt nebenori. Kažkaip viską mes išmokome sulaužyti, suniokoti, lyg penkioms kartoms visko turėtume. Kas atpratino žmones nuo turguje šurmuliuojančio bendravimo, derybų, duoto žodžio, jo laikymosi. Ar ne per greitai dar prieš šimtmetį buvęs kaimas sumiesčionėjo? Smagu buvo sutikti po turgų vaikštinėjančią 96 metų močiutę Oną Marinienę iš Pavilkių. Jos sakymu, buvo laikai, kai Pagėgių turguje žuvų buvo. O dabar – meškerykočių yra, o žuvų nė su žiburiu nerasi.Kai vieno žmogaus paklausiau, ar matė kada turguje šamą, šis pažiūrėjo į mane kaip į kvanktelėjusį. Ko čia stebėtis? Jei vieno šamo likimą visi laikraščiai aprašė, kodėl aš negaliu žinoti, kur juos pardavinėja? Gal Pagėgiuose? Tačiau senvagių duburiuose pasmaigstytų šamų į turgų neneša.