Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Tobulėjant technologijoms, vienai krizei keičiant kitą ir vis daugiau turinio vartotojų pereinant į socialinių medijų terpę, nepatikrintos informacijos kiekiai auga bei plinta neregėtu greičiu. Žurnalistų vaidmuo tokiomis sąlygomis renkant ir tikrinant informaciją tampa kritiškai svarbus, redakcijose pradeda dirbti faktų tikrintojai.
Į klausimus, kaip keičiasi žiniasklaida, su kokiomis grėsmėmis šiandien susiduria žurnalistai bei kaip tenka dorotis su šviesos greičiu plintančia dezinformacija, atsako naujienų portalo DELFI.lt skilties „Melo detektorius“ vyriausioji redaktorė, faktų tikrintoja Aistė Meidutė.
– Kaip šiandien keičiasi žurnalistika ir žurnalisto vaidmuo bei kokie didžiausi pavojai iškyla žurnalistikai?
– Žurnalisto misija išlieka ta pati – greitai ir objektyviai informuoti visuomenę aktualiausiomis temomis. Tačiau socialinių medijų amžiuje žurnalistai susiduria su rimta konkurencija – vartotojų generuojamu turiniu, kuris populiarumu neretai prilygsta profesionaliems žiniasklaidos kanalams. Negalima sakyti, kad šis fenomenas yra vien tik neigiamas. Visada džiaugiuosi, kai daug savo srityje pasiekę specialistai dalinasi aktualia informacija, šviečia visuomenę, išsklaido mitus. Tačiau, vertinant iš platesnės perspektyvos, tokių žmonių yra mažuma, o didžiąją dalį socialinių tinklų informacinės masės sudaro abejotinos kokybės ir patikimumo turinys, skleidžiamas mėgėjų, nepakankamai įsigilinusių į temą ar piktavalių, kurie siekia įtikinti savo tiesa, suklaidinti informacijos vartotojus.
Šiuolaikinis žurnalistas, mano nuomone, nebėra tik naujienų pranešėjas. Jis turi būti ir truputį programuotojas, duomenų analitikas, grafikos dizaineris, gebantis lengvai įsisavinti naujas technologijas, greitai prisitaikyti ir siūlyti kūrybinius sprendimus.
– Tačiau tokie „turinio kūrėjai“ nevengia kopijuoti žurnalistų darbo metodų, apsimesti neva kuria žurnalistinį turinį. Kaip juos atpažinti?
– Pastebime vis daugiau bandymų imituoti patikimą žurnalistiką. Kai kuriais atvejais realios žiniasklaidos priemonės tiesiog nukopijuojamos – pasisavinami jų logotipai, interneto svetainės dizainas, teksto struktūra, siekiant vartotojus apgauti, kad iš tiesų jie lankosi įprastoje populiarios žiniasklaidos priemonės aplinkoje. Šį metodą paprastai pasitelkia sukčiai, patalpindami į tokias fiktyvias interneto svetaines melagingą straipsnį, pavyzdžiui, reklamuojantį investavimo į kriptovaliutas įrankius. Tokiuose straipsniuose pateikiamos nuorodos į interneto svetaines, kuriose vartotojai raginami suvesti savo duomenis, vėliau tie duomenys gali būti nusavinti sukčių. Fiktyvios interneto svetainės, imituojančios realių žiniasklaidos priemonių interneto puslapius, pasitelkiamos siekiant įtikinti, kad apie reklamuojamą produktą kalba patikimi žurnalistai. Tai – ko gero, brutaliausias būdas apgauti vartotojus, kopijuojant realias žiniasklaidos priemones, tačiau yra ir subtilesnių metodų.
– Gal galite įvardinti konkrečius metodus, kuriais siekiama padidinti skleidžiamos informacijos patikimumą?
– Vis dažniau aptinkame sąmokslo teorijas ir klaidinančią informaciją skleidžiančių interneto svetainių, kurios tarsi pasisavina kai kuriuos profesionalios žurnalistikos, faktų tikrinimo iniciatyvų atributus, pavyzdžiui, skrupulingai po kiekvienu tekstu nurodo autoriaus pavardę, publikavimo datą, remiasi įvairiais šaltiniais ar net įmaišo autoritetingų patikimų šaltinių, nors publikacijoje pateikiama informacija iš tiesų yra iškraipoma.
Melaginguose straipsniuose imamasi naudoti ekspertų komentarus, siekiant suteikti solidumo tekstui, tačiau neretai kalbinami ekspertai profesionaliai būna visai nesusiję su ta sritimi, apie kurią komentarus pateikia. Pavyzdžiui, pandemijos metu dermatologai ar ginekologai manipuliatyviuose straipsniuose būdavo kalbinami vakcinacijos tema, nors su imunologija šie specialistai neturi nieko bendro. Dalis pseudožiniasklaidos interneto svetainių taip pat straipsniuose pateikia naudotų šaltinių sąrašus, nors neretai šie šaltiniai būna abejotinos kokybės arba patikimų šaltinių pateikiama informacija yra iškraipoma, taip tarsi sukuriant iliuziją, kad tekstą parašęs asmuo nieko pats neprikūrė, o rėmėsi daugelyje šaltinių išdėstyta informacija.
Bandymas kopijuoti profesionalią žurnalistiką kelia didelį pavojų pirmiausia dėl to, kad skaitytojams darosi vis sunkiau identifikuoti patikimus šaltinius, nes savo forma, pateikimu pseudožiniasklaidos portalai darosi vis panašesni į profesionalius žiniasklaidos kanalus. Be to, tokie bandymai menkina žiniasklaidos ir žurnalistų prestižą visuomenės akyse.
– Vieną krizę keičia kita. Su kokiais padidintais iššūkiais susiduria žiniasklaida ir žurnalistai krizių laikotarpiu?
– Krizių laikotarpiu sunkiausia išlaikyti aktualumą, pristatyti visuomenei naujausią informaciją taip, kad ši dar tebebūtų aktuali, tačiau ir spėti įsitikinti jos tikrumu, kruopščiai patikrinti faktus.
Socialinių tinklų vartotojai pernelyg nesusimąstydami pasidalija žinutėmis manydami, kad kas nors jas jau patikrino už juos, o paaiškėjus, kad informacija neatitinka tikrovės žurnalistams tenka nuveikti didelį darbą paneigiant šiuos pranešimus. Deja, čia tenka prisiminti faktą, kad tiesa yra lėtesnė už melą ir vienas neatsargus pasidalinimas klaidingomis naujienomis paprastai internetą apskrieja kur kas greičiau ir apima daugiau žmonių nei to paties teiginio paneigimas.
Taip pat, be abejo, krizių laiku padidėja dezinformacijos srautas. Blogieji aktoriai nepraleidžia nė vienos progos dar labiau sukurstyti aistras ir nepasitenkinimą tarp atskirų socialinių grupių tuomet, kai jos ir taip yra labiausiai pažeidžiamos, taigi, žurnalistų darbo krūvis tokiu metu išauga, tenka dirbti padidinto streso sąlygomis. Tai ypač juntama dirbant faktų patikros srityje.
– Kur galima pamatyti daugiausiai dezinformacijos – kokiose platformose, kokiuose šaltiniuose?
– Tai, kur žmogus pamato daugiausia dezinformacijos priklauso nuo to, kokius informacinius kanalus jis naudoja. Jei vartotojas ieško žinių vadinamosiose alternatyviose naujienų svetainėse, kur neretai skelbiama dezinformacija ir manipuliacijos, tuomet melagingos naujienos jį greičiausiai pasieks per šiuos šaltinius. Tačiau vietos, kuriose dezinformacija daugiau ar mažiau paveikia kiekvieną vartotoją, yra socialiniai tinklai – „Facebook“, „Youtube“, „TikTok“ ar „Instagram“ platformos.
Taip pat dezinformacijos skleidėjų prieglobsčiais vis dažniau tampa susirašinėjimų platformos, tokios kaip „Whatsapp“ ar „Telegram“, kuriose vartotojai gali nevaržomai dalintis klaidinančiu turiniu, sąmokslo teorijomis. Daugiausia pavojaus „pakibti“ ant dezinformacijos skleidėjų kabliuko kyla visose platformose, kuriose sugeneruojama daugiausia vartotojų turinio.
Kokia (kokios srities, tematikos arba kaip sukonstruota) dezinformacija yra paveikiausia? Pasidalinkite nagrinėtais pavyzdžiais, kuomet net Jūs, kaip patyrusi faktų tikrintoja, stipriai suabejojote faktų tikrumu.
Pastaruoju metu retai nutinka taip, kad informacija, dėl kurios tikrumo aš ar mano kolegos suabejojame, pasirodo esanti teisinga, tačiau taip yra dėl įdirbio, nagrinėjant informacijos iškraipymo formas. Ilgai dirbant šioje srityje išsiugdai savotišką instinktą atskirti melagingą turinį, iš karto numanyti, kokios tavo reakcijos į tam tikrą informaciją tikimasi, koks jos autoriaus motyvas.
Dažniausiai iš pirmo žvilgsnio nustatyti, ar informacija yra tikra, sudėtingiausia, kai kalbame apie vaizdo medžiagą – prastos kokybės įrašus iš įvairių protestų ar vartotojų sugeneruotą turinį, kuriame žmonės pasakoja jiems neva nutikusius įvykius. Didele dalimi atvejų pasitelkus specialią programinę įrangą vaizdo įrašų šaltinį ir už jo glūdinčią istoriją aptikti įmanoma, tačiau ne visuomet.
Pavyzdžiui, nemaža dalis vadinamojo laisvės konvojaus – prieš vakcinaciją nuo COVID-19 nukreiptų sunkvežimių vairuotojų protestų, vykusių Kanadoje ar ūkininkų protestų, vasarą vykusių Olandijoje, ar neseniai vykusių protestų Prancūzijoje prieš išaugusias energijos išteklių kainas vaizdų pasirodė esanti teisinga informacija, nors iš pirmo žvilgsnio ji kėlė abejonių, nes krizių laikotarpiu panašūs vaizdai iš masinių protesto akcijų yra plačiai išnaudojami, siekiant įtikinti, kad renginys pasisekė, jame buvo daug žmonių, nors geriau įsigilinus paaiškėja, jog šiam tikslui pasiekti naudojami senų, prieš kelis metus vykusių akcijų vaizdai, visai nesusiję su antraštėse pateikiama tematika.
Vaizdo įrašų forma pateikiama klaidinga informacija yra paveiki, nes kasdienis informacijos vartotojas ne visada žino, kaip juos patikrinti, todėl didesnė tikimybė, kad nufilmuotame vaizde pateikiamą informaciją jis priims kaip tiesą. Taip pat puikiai veikia manipuliatyvios, propagandos tipo žinutės, kuriomis siekiama sužadinti abejonę, nukreipti skaitytoją tam tikra žinutės autoriui palankia linkme. Tokiose žinutėse pateikiami teiginiai gali būti teisingi, tačiau jose nevengiama ir subtilių išvedžiojimų, spėliojimų, siekiant įtikinti, paveikti skaitytoją.
Dalį žmonių taip pat paveikia socialinių tinklų vartotojų liudijimai, emocingi komentarai, kuriuose pasakojamos neva jiems ar jų artimiesiems nutikusios istorijos. Dažniausiai tokie pranešimai sužadina gailestį, empatiją, atrodo nuoširdūs, todėl automatiškai iššaukia kitų vartotojų reakciją.
Pavyzdžiui, Ukrainoje vasario mėnesį prasidėjus karui, Lietuvą kaip ir daugelį kitų šalių užplūdo karo pabėgėlių banga. Siekiant apšmeižti atvykusius žmones, pateikti juos kaip grėsmę Lietuvos gyventojams socialiniuose tinkluose pradėti skelbti liudijimai esą ukrainiečiai, kuriuos lietuviai įsileido į savo namus, suniokojo turtą, apiplėšė, ukrainietės nuviliojo šeimos vyrus, sugriovė santuoką ir pan. Tokios žinutės sulaukė didelio populiarumo, buvo gausiai komentuojamos, o jas profesionaliai patikrinti labai sunku.
Tokiais atvejais galima panašių žinučių autoriams užduoti klausimų, prašyti patikslinti, kas tiksliai dalyvavo įvykyje, kur tai nutiko ir pan. Tokie klausimai dažnai sutrikdo dezinformacijos skleidėjus. Be to, verta atkreipti dėmesį ir į žinučių autorių paskyras – ar šie asmenys naudoja savo tikrą vardą ir pavardę ar nuotrauką, prieš kiek laiko buvo sukurta anketa, kokia informacija ir kaip dažnai ji dalinasi.
– Kiek naujienų patikrinate per dieną ir kiek vidutiniškai laiko užtrunka išanalizuoti vieną naujieną?
– Per mėnesį patikriname maždaug 50-70 teiginių lietuvių ir rusų kalbomis. Sudėtinga įvardyti tikslų laiką, kiek užtrunka patikrinti vieną teiginį, nes jų būna labai įvairių. Paprastesniems atvejams, kai sumaišomos žymių žmonių citatos, paskelbiamas suklastotas atvaizdas ar jam „prilipdomas“ klaidingas kontekstas, daug laiko neprireikia. Tačiau susiduriame ir su gilesnės analizės reikalaujančiomis temomis, kurioms reikalingos specifinės mokslo, medicinos žinios. Tokiu atveju neretai kreipiamės ir į šių sričių ekspertus, kurie visuomenei galėtų sudėtingas temas išaiškinti kuo suprantamiau ir tiksliau.
– Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Kristina Berksun
