Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Žiemą brolis, vasarą molis. Kas? Atsakymas – krosnis. Šiltą vasaros metą turbūt labai retai pagalvojame apie krosnį. Tačiau šis pasakojimas – ne apie šildymo sezoną. Tai istorija apie molį, tik šiek tiek apie krosnį, o iš esmės – apie mėgėją keramikę Inesą Mikonienę, studijos „IMI Ceramics“ įkūrėją, kurios rankose ši paprasta žemės materija virsta praktišku, kasdienybę puošiančiu grožiu.
Kūrybinė meditacija
Nors Inesa pasirinko profesiją, kuri kūrybos nereikalauja, ir iki šiol sėkmingai dirba inžiniere, kūryba vienokia ar kitokia forma, domėjimasis įvairiais menais, pomėgis lankyti parodas ir muziejus moters gyvenime visada buvo. Pasėtą ir išpuoselėtą meniškumo geną Inesa atsinešė iš gimtosios Šilutės.
– Tėvai matė, kad jų šeimoje auga kūrybingas vaikas, tad aš nuo pirmos klasės jau lankiau sustiprintą dailės klasę. Molis, kai jį atradau prieš ketverius metus, nebuvo man visiška naujiena – turėjome keramikos pamokų mokykloje. Tiesiog tais gūdžiais tarybiniais laikais keramika neatrodė patraukliai. Keramikos kabinetas būdavo šaltam rūsy, molio gabalai sumesti į metalines dėžes. Mažai mergaitei tas molio minkymas, kad galėtum kažką nulipdyti, sukurti kažką gražaus, neatrodė viliojančiai. O dabar keramika tikrai gali įtraukti – molis jau būna paruoštas, kokios nori spalvos, kokios nori faktūros. Kurti ir improvizuoti yra visos galimybės, – šiandienine keramika neatsidžiaugia Inesa.
Į keramikos pasaulį Inesa Mikonienė sugrįžo netikėtai – pamatė skelbimą apie vyksiantį keramikos užsiėmimą vienoje studijoje Tauragėje. Smalsi raudonplaukė į užsiėmimą nuėjo ir iškart užsikabino. Negi iškart Inesai pavyko kažką nulipdyti?
– Tame ir reikalas, kad pavyko! Ir tai, kas pavyko, man patiko! Norėjau dar ir dar! – nusijuokia tauragiškė, prisiminusi savo pirmąjį nulipdytą dubenėlį su širdele.
Inesos darbai jaukūs, šilti ir šviesūs. Mortos Mikutytės nuotrauka
Keramikė dabar mano, kad jai reikėjo poilsio nuo kompiuterio ekrano ir laisvės kurti, todėl molis ir sudomino. Tame molio lipdymo procese Inesa atrado kūrybinę meditaciją – būdą atsiriboti nuo visų problemų ir stebėti, kaip pačios rankomis gimsta kažkas įstabaus. Tuokart keramika I. Mikonienę taip įtraukė, kad kūrybingos moters nepaleidžia ir dabar.
– Lankydavausi visuose molio lipdymo užsiėmimuose, kuriuos vedė Diana Kulvietytė, keramikos studijos „Moon Ceramics“ įkūrėja. Tačiau jie vykdavo gana retai – kartą per mėnesį, kartais – kas antrą mėnesį, ir pajutau, kad man to nepakanka. Tad nusipirkau molio, įsikūriau savo namuose patalpą ir pradėjau lipdyti, – savarankišką indų ir dekoracijų kūrimo pradžią prisimena Inesa.
Pribrendo reikalas
Inesos dirbtuvės – tai nedidelis pusrūsis Mikonių gyvenamajame name Tarailiuose. Kūrybine erdve moteris dalijasi su vyru Tomu – sutuoktinis ten turi savo darbo stalą, kompiuterį ir įvairių darbui skirtų priemonių. Kas neįprasta rūsiams ir pusrūsiams, Mikonių patalpos itin šviesios, apstatytos baldais, visada pasiruošusios priimti svečius. Tai, kad čia darbuojasi lengvumą daiktuose mėgstanti kūrėja, išduoda gausybė molio dirbinių – paruoštų pardavimui ar dar laukiančių išdegimo. Dirbtuvėse net vieno lango užuolaidos nulipdytos iš molio – ant virvučių sunerti mažyčiai moliniai varpeliai. Dar viena svarbi visos keramikos studijos detalė – keramikos degimo krosnis.
Inesos darbai jaukūs, šilti ir šviesūs. Mortos Mikutytės nuotrauka
– Krosnis kol kas tai mano didžiausia investicija. O ji atsirado, nes vyras paskatino pagaliau įsigyti degimo krosnį. Kaip ir sakiau, nusipirkau molio ir ėmiau lipdyti. Išdžiūvusio molio darbų pradėjo kauptis. Buvo visos lentynos pilnos ir darbelių vis daugėjo. Mano vyras sako: „Reikėtų, Inesa, kažką daryti su jais“. Tada pradėjau ieškoti galimybių kur nors savo dirbinius išdegti. Pasirodo, tai ne problema tik didmiesčiuose – ten galima net pasirinkti, kur vyksi savo darbų išsidegti. Tačiau tai buvo problema Tauragėje – neradau, kur galėčiau tai padaryti, o važiuoti kažkur į tolimesnę kelionę su trapiais molio dirbiniais rizikinga, kadangi jie gali kelionės ir neatlaikyti. Vyras, matydamas mano kančias, neiškentė: „Inesa, jau pribrendo reikalas. Perkam krosnį“. Taip po pusantrų metų darbo su moliu namuose atsirado keramikos degimo krosnis, – už nuoširdų ir nedvejoti skatinantį antrosios pusės palaikymą dėkinga keramikė.
Žinodama, kaip sunku rasti degimo krosnį, I. Mikonienė patikina, kad, jei būtų norinčių pasinaudoti keramikos degimo krosnimi išdegti savus darbus, su ja būtų galima dėl to tartis.
Inesai Mikonienei „pribrendo reikalas“ ne tik krosniai, bet ir gilinti keramikos žinias. Nuolat tobulėti siekianti keramikė rado Vilniaus dailės akademijoje siūlomus nuotolinius keramikos pagrindų ir keramikos dekoravimo technikos kursus ir juos abejus pabaigė.
– Jaučiau, kad man trūksta teorinių žinių. Suradusi tokius vertingus kursus, nenorėjau jų praleisti, – Inesa neatmeta galimybės ateityje išbandyti ir daugiau keramikos technikų – ji įsitikinusi, kad tobulėjimui ribų nėra.
Laimė, širdelės ir žąsys
Inesos puodeliai, indeliai, dubenėliai ir namų dekoracijos šviesių, dažnai baltų spalvų. Ant indų ne kartą aptinkamas įspaustas žodis „laimė“.
– Molis tikrai atneša daug laimės. Pats procesas man džiaugsmą teikia. Daug laimės būna, kai gaminius pamatai jau po glazūruoto degimo. Dar daug daug laimės suteikia, kai puodeliai ar indeliai sužavi žmones, kai jie juos įsigyja, ir po to sulaukiu atsiliepimų, kad iš kito puodelio kavos net nesinori gerti, – nė akimirkai sudvejoti molio lipdymo laime neleidžia Inesa.
Beveik ant visų Inesos indų taip pat dažnas širdelės motyvas. Pasiteiravus, ar širdelės ant indų atsiranda dėl meilės keramikai, tarailiškė atsakė:
– Kurdama meilės įdedu tiek pat daug, kiek ir laimės. Kažkaip savaime viename darbe atsirado širdelė, tada kitame. Pradėjau pastebėti, kad, jei nors vienos širdelės į lipdinį neįkomponuoju, darbe man kažko trūksta, – apie mylimą keramiką, nusėtą širdimis, papasakoja I. Mikonienė.
Į subtilius Inesos darbus kartais atskrenda ir žąsys.
– Mano vyresnioji dukra Smiltė – žąsų fanė. Ji pasiūlė pabandyti į indelį įkomponuoti žąsį. Aš ir pabandžiau. Taip gimė dubenėlis „Tingiu“. Nuo to laiko į mano kūrybą vis atskrenda žąselės, – nusišypso ir pasidžiaugia, kad vieną jos sukurtą dubenėlį galima rasti Žąsų muziejuje Pagėgiuose.
Jaukumo kūrėja
Inesai labai svarbu estetiška darbo ir kūrybos erdvė. Net elektrinė keramikos degimo krosnis I. Mikonienę džiugina dar ir tuo, kad keramikos studijoje ji atrodo estetiškai ir padeda dirbtuvėse palaikyti švarą. Keramikės indai atrodo lengvi ir jaukūs. Taip apie Inesos kurtus gaminius sako ir juos įsigiję žmonės.
– Aš pati savo puodelius ir dubenėlius įvardinu kaip jaukius. Tikiu, kad molis sugeria jam perduodamą energiją. Jau įsitikinau, kad, jei esu blogos nuotaikos ar pikta, geriau nelipdyti – indas nesigaus. O kai gaminiui perteikiama šviesa, tada ir jaukumas atsiranda, kurį pajaučia ir kiti. Išvis visų pirma keramika man yra jausmas. Net įdomu stebėti, kaip žmonių veiduose, kurie pirmąkart paima į rankas mano kurtą puodelį, pirma atsiranda kažkoks jaukumo jausmas, o po to jau ir žodžiai, – patirtimis pasidalija kūrėja.
– Turbūt visur, ką bedarytume, įdėta intencija pasilieka. O aš pasaulį matau šviesomis spalvomis, tad ir mano darbai turbūt dėl to yra visomis prasmėmis šviesūs, – apie savo kūrybą reziumuoja Inesa.
Projektas „Laiko dialogai prie Jūros upės“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 11 200 Eur.
