Tauragės kraštui skaudžios netektys

Per keliolika metų man teko laimė iš tolimiausiųjų pasaulio kampelių „grąžinti“ į Tauragę nemažai seniai palikusių ją kraštiečių. Vieni čia buvo gimę, kitus atvedė darbo ar šeimų reikalai. Treti dėl įvairių ekonominių sunkumų emigravo už jūrų marių. Malonu, kad šie žmonės mieste prie Jūros šiandien prisimenami, daugelio pavardes galima rasti Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos kraštiečių personalijų žinyne. Ir tai tikrai džiugina.

Kilęs iš Skaudvilės

Kur kas skaudžiau, kai tenka kalbėti apie tikruosius, o ne dirbtinai išpūstus ar tiesiog taip save vadinančius elito atstovus, garbingas asmenybes, paliekančias šį nuodėmių pasaulį. Gaila, jų išėjimas ne visada būna pastebimas.

Liepos 29-ąją Lietuva neteko Vilniaus universiteto ligoninės (VUL) Santaros klinikų Vaikų ligoninės gydytojo otorinolaringologo (LOR) dr. Virgilijaus Sakalinsko. 1958 metais jis gimė Skaudvilėje, buvo VUL Santaros klinikų Vaikų ausų, nosies, gerklės ligų skyriaus įkūrėjas ir ilgametis vedėjas, Lietuvos otorinolaringologų draugijos narys. 1988 metais apgynė medicinos mokslų daktaro disertaciją tema „Neurosensorinis komponentas esant įvairioms kondukcinio prikurtimo formoms“. Monografijų „Otorinolaringologijos vadovas. I tomas. Audiologijos pradmenys“, „ Otorinolaroingologijos vadovas. II tomas. Otologijos pradmenys“, „Otorinolaringologijos vadovas. III tomas. Rinologijos pradmenys“ (kartu su dr. J.Martinkėnu) bendraautoris. Stažavosi Vokietijoje, Prancūzijoje.

„Visada ramus, užjaučiantis ir išklausantis, niekada neatsakantis pagalbos prašančiam, gerbiamas ir mylimas kolegų, visų suaugusių ir mažųjų pacientų – toks gydytojas V.Sakalinskas visada liks mūsų atmintyje“, – pranešime visuomenei teigė Lietuvos otorinolaringologų draugijos nariai.

O geriausias šio šaunaus Tauragės krašto žmogaus, neeilinio talento gydytojo prisiminimas bus dešimtys atsiliepimų internete iš įvairiausių Lietuvos kampelių – neišgalvotų ir nuoširdžių. Štai tik keletas:

„Nuostabus gydytojas – profesionalas, malonus, labai gražiai bendrauja su vaikais. Didžiausios rekomendacijos!“, „Netikėjau, kad būna tokių medikų. Geriausias vaikų LOR gydytojas!“, „Tik geriausi atsiliepimai. Ačiū, jei būtų daugiau tokių daktarų, tai ir vaikai mažiau sirgtų“, „Gydytojas iš didžiosios G. Esame labai dėkingi šiam daktarui už jo dėmesį, išsamius paaiškinimus. Likome be žado, kai gydytojas intuityviai atsakė į klausimus prieš juos užduodant, jis įkvepia optimizmo ir ramybės savo šiltu bendravimu ir maloniu bei ramiu tonu, paaiškina viską nuo a iki z ir galiausiai vaikas jaučiasi puikiai. Ačiū Jums, Daktare, kad esate ir gydote mūsų vaikus! Ir didelis AČIŪ nuo Ryčio, kad žiemą galės valgyti ledus“, „Pats geriausias gydytojas, kurį teko sutikti, pirmas kartas, kai gali pasitikėti gydytoju visu 100 procentų. Jeigu būtų įmanoma važinėti be siuntimo, nedvejodama važiuočiau kad ir 300 kilometrų!..“

Gydytojas V.Sakalinskas palaidotas Vilniaus Saltoniškių kapinėse.

Dirbo ir kūrė Skaudvilėje

O štai ir dar viena liūdna žinia. Ką tik savo 94-ąjį gimtadienį paminėjęs choro ir orkestro dirigentas, pedagogas, profesorius, humanitarinių mokslų daktaras, nusipelnęs artistas Algirdas Vyžintas gimė 1929 metų liepos 30-ąją ne taip arti Tauragės – Vyžuonose, Utenos apskrityje. Rugpjūčio 5-ąją per visą Lietuvą nusirito gedulo garsas – netekome šio unikalaus žmogaus, įvairių komisijų garbės nario, Pasaulio lietuvių Dainų šventės fondo steigėjo ir pirmininko, apdovanoto LDK Gedimino ordinu už nuopelnus lietuvių liaudies kultūrai.

Algirdas Vyžintas. Utenos rajono savivaldybės nuotrauka

Algirdo Vyžinto vaikystė prabėgo prie Alaušo ežero.

„Ganydamas karves išmokau pasidaryti įvairių dūdelių. Vėliau tėvas nupirko akordeoną, su juo prasidėjo mano kelias į muziką. Buvau nepakeičiamas gimnazijos ir kaimo vakaruškų muzikantas“, – per savo jubiliejinį devyniasdešimtmečio vakarą gausiems svečiams pasakojo profesorius.

Baigęs Utenos gimnaziją, Vilniaus universitete studijavo žurnalistiką, akordeonu akompanavo tautiniams šokiams, solistams ir vokaliniams ansambliams, pats koncertavo kaip solistas. Sovietų valdžiai tėvą, vyresnįjį brolį ir seserį ištrėmus į Sibirą, pradėtas persekioti ir pašalintas iš universiteto. Buvo įstojęs į Klaipėdos mokytojų instituto antrąjį kursą, bet pašalintas ir iš ten. Teko slėptis kitame Lietuvos pakraštyje.

„Pasiėmiau akordeoną ir išvažiavau pas gerus žmones į Eržvilką“, – savo biografiją komentavo profesorius.

Profesinis kelias prasidėjo darbu su mėgėjų kolektyvais, vėliau su Jonu Švedu.

1951-aisiais atvykęs į Eržvilką, pradėjo dėstyti muziką ir vadovauti moksleivių chorui vidurinėje mokykloje, suorganizavo miestelio ir jo apylinkių 70 dalyvių mišrųjį chorą, rengė koncertus, dalyvavo dainų šventėse. 1953–1955 metais A.Vyžintas buvo Skaudvilės kultūros namų direktorius ir vidurinės mokyklos muzikos mokytojas, moksleivių ir suaugusiųjų chorų bei kaimo kapelos vadovas. Chorus organizavo buvusio Skaudvilės rajono kaimuose, rengė dainų šventes Skaudvilėje ir jos apylinkėse – Bijotuose ir Girdiškėje. Su Skaudvilės mišriuoju choru koncertavo Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje, 1955 metais respublikinės dainų šventės konkurse pelnė pirmąją vietą. A.Vyžintas buvo ir tuomečio Skaudvilės rajono dainų švenčių organizatorius bei vyriausiasis dirigentas, 1964, 1965, 1970, 1975, 1980, 1985 ir 1987 metų respublikinių dainų švenčių ir 1998 metų II Pasaulio lietuvių dainų šventės Vilniuje dirigentas, taip pat Baltijos respublikų studentų dainų švenčių konsultantas.

Skaudvilės choras XX a. 6-ajame dešimtmetyje. Elvyros Rickevičiūtės archyvo nuotrauka

Nuo 1975 metų rudens A.Vyžintas buvo Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų Liaudies muzikos katedros įkūrėjas ir vedėjas. Nuo 1992 metų – Lietuvos muzikos akademijos Liaudies instrumentų katedros profesorius, nuo 1993 metų šios katedros vedėjas.

Algirdas Vyžintas – daugelio mokslinių ir metodinių darbų autorius. Parašė vadovėlius „Birbynės“ (kartu su P.Samučiu), „Skudučiai“, monografiją „Jonas Švedas“, informacinį leidinį „Nuo žilvičio dūdelės…“  1967 metais jam suteiktas nusipelniusio artisto, o 1989 metais – nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas. 1995 metais apdovanotas Jono Švedo premija.

„Visa Lietuva buvo manęs pilna…“ – tada, prieš penkerius metus, pažvelgęs į pilną Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiąją salę, atsiduso 90-ties sulaukęs profesorius A.Vyžintas.

Deja, šiandien tenka konstatuoti, kad šio legendinio žmogaus, tikro Lietuvos patrioto, ištarta frazė visiems laikams išliks nepakitusi – būtuoju laiku…

Projektas „Tauro ragas. Nuo Tauroggeno iki Tauragės“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 9000 Eur.