Namo iš emigracijos grįžę verslininkai: „Kol kas uždirbame tik mokesčiams“

Ne vienerius metus svečioje šalyje gyvenę, dirbę ir net savo verslą svetur įsukę emigrantai į tėvynę, o juo labiau į gimtąją Tauragę, grįžta retai kuris. Tačiau ši taisyklė galioja toli gražu ne visiems. Emigracijoje penkerius metus praleidę Lina ir Arūnas vis dėlto apsisprendė grįžti namo. Septynerių metų sūnų auginanti pora atvira – į Lietuvą juos parginė gimtinės ilgesys ir noras, kad jų Nojus mokytųsi čia, Lietuvoje. Klestintį verslą Anglijoje palikę Lina ir Arūnas dabar kuria jį čia, tačiau pora atvira – sąlygos verslui Lietuvoje gerokai sudėtingesnės nei svečioje šalyje. „Kol kas uždirbame tik mokesčiams“, – ne itin linksmo pokalbio metu atviravo Lina Mizgirytė. 

Lietuviškus kepinius anglai pamėgo

– Penkerius metus gyvenome Anglijoje, Eilsberio mieste. Lietuvoje palikome tėvus. Anglijoje gimė sūnus. Dirbti teko ir juodžiausią, ir nemalonų, ir labai monotonišką darbą fabrike. Fiziškai nebuvo sunku – fabrikas, kuriame įsidarbinau, gamina kaušelius valgomiesiems ledams, tačiau supratau, kad ilgai taip neištempsiu, tiesiog degraduosiu morališkai, – prisimena Lietuvoje programavimo specialybę universitete įsigijusi moteris.

Lina sako, kad vykdama į svečią šalį įsivaizdavo, jog tokio – paprasto darbo tikrai nedirbs, juk yra programuotoja, anglų kalbą tuomet mokėjo pusėtinai. Tačiau įdarbinimo agentūroje, pasak Linos, niekas net nesidomėjo jos išsilavinimu, iškart konstatavo – „Fabrike dirbti tiksi“.

– Atlyginimas fabrike buvo minimalus, tačiau išgyventi iš jo Anglijoje galima. Ne prabangiai gyventi, bet išgyventi. Supratau, kad taip negalima, kad reikia ieškoti kitų galimybių. Arūnas tuomet dirbo kitur, uždirbo daugiau. O aš pabandžiau imtis verslo, – pasakojo Lina.

Nuo vaikystės moteris turi hobį – mėgsta kepti, eksperimentuoti virtuvėje. Ji pastebėjo, kad naminių kepinių Eilsberio mieste beveik nėra. Pabandė. Veikla pasiteisino.

– Kepėme įvairiausius pyragus – šokoladinius, morkų, anglams labai patiko lietuviškas „Medutis“, vyniotinius, sausainius, keksiukus, vežėme juos šeštadieniais parduoti į savaitgalio muges. Labai nustebome, kad mūsų produkciją vietos gyventojai iškart pamėgo, vos tik pasiūlėme paragauti. Prie mūsų prekyvietės nusidriekdavo eilės. Vos spėjome suktis, – Lina sako, kad jokių ypatingų reikalavimų ir beveik jokių mokesčių jai mokėti nereikėjo, smulkiajam verslui Anglijoje sąlygos esančios labai palankios.

Moteris tikina net nežinodavusi, kada ją tikrina maisto priežiūros pareigūnai. Tik netikėtai gaudavusi laišką, kas buvo patikrinta, ką reikėtų ištaisyti, kokių klaidų nedaryti spausdinant gaminių etiketes. Apie jokias nuobaudas ar gąsdinimus uždaryti jos verslą niekas net neužmindavęs. Tiesa, pajamas ir išlaidas deklaruoti reikėdavo. Tačiau, pasak Linos, privalomi mokesčiai tikrai jų šeimos nesmukdė, o tikrintojai visąlaik norėdavę tik padėti.

Gaminiai apkeliavo visą pasaulį

– Du sezonus taip dirbau. Produkciją jau buvome pradėję tiekti parduotuvėms. Anglai labai vertino tai, kad mūsų kepiniai visada švieži. Būdavo, per naktį kepame, ryte į turgų vežame. Būtume gal ir toliau taip sukęsi, bet jau net nebepajėgėme. Pagelbėti net mano tėvai iš Lietuvos atvažiavo, vaikelį prižiūrėti padėjo. Reikėjo arba plėsti verslą, imti paskolą, samdyti daugiau darbuotojų, arba imtis kitos veiklos. Staiga man šovė mintis keisti verslo pobūdį, nes pastebėjau, kad Anglijoje labai trūksta kepinių dekoracijų. Be to, tokiam verslui reikia mažiau patalpų, jis reikalauja mažiau sąnaudų. Darbas kruopštus, viskas atliekama rankomis. Pabandžiau – ir vėl pavyko, – prisimena Lina.

„Nojaus kepiniai“ – taip Lina ir Arūnas pavadino savo firmelę. Sūnelio garbei. Nors verslo pobūdis ir pasikeitė, ir čia, Tauragėje, jie gamina cukrinės masės bei šokoladines kepinių dekoracijas, firmos pavadinimo lietuviai nekeitė.

– Savo gaminiais prekiavome internetu. 90 procentų mūsų klientų buvo Anglijos įmonės ir privatūs žmonės, kuriems reikėdavo konkrečių, net pagal konkrečius žmonių atvaizdus sukurtų dekoracijų. Ir vėl vos spėdavome suktis. Pakuodavome į dėžutes siuntinius ir siųsdavome klientams. Mūsų gaminiai yra pasiekę daugybę pasaulio valstybių, net Grenlandiją ir Australiją, – pasakojo Lina, rodydama ant sienos kabantį pasaulio žemėlapį, pilną prismaigstytą adatėlių – į tas šalis yra siųsta Linos produkcija.

Užmezgė kontaktus su vokiečiais

Tačiau gimtinės ilgesys, namie likę garbaus amžiaus tėvai vis žadindavo mintį grįžti. Lina ir Arūnas sako, kad ši mintis vis nedavė jiems ramybės. Užteko vieno Arūno žodžio, ir Lina sako sutikusi – grįžtam namo. Esą koks skirtumas, kur gaminti savo produkciją, jei prekiauji internetu – Anglijoje ar Lietuvoje.

Grįžusi į Tauragę pora Pramonės gatvėje išsinuomojo patalpas savo verslui. Pasamdė keletą žmonių – kibo į darbus. Ir atsimušė į skaudžią realybę.

– Taip, dabar galiu pasakyti: realybė uždusino. Kai grįžome, viskas sustojo. Iš nuolatinių mūsų klientų beliko vos apie 10 procentų, – sako Lina.

Paklausta, kodėl, juk iš tikrųjų, koks skirtumas, iš kur siųsti užsakytą produkciją – iš Anglijos ar Lietuvos, moteris svarsto – skirtumas vis dėlto yra. Anglai labiau pasitiki Anglijos verslininkais. Daugelis esą gerai nežino ir net nesidomi, kur ta Lietuva. Tačiau Lina vis dėlto sako įžvelgianti ir neblogų tendencijų – pastaruoju metu pavyko užmegzti naujų verslo ryšių, ypač su Vokietijos konditeriais ir restoranais. „Nojaus kepykla“ jau planuoja prisistatyti įvairiose panašios produkcijos parodose užsienyje.

Dalį darbuotojų turėjo atleisti

Paprašyta palyginti verslo sąlygas čia ir Anglijoje, Lina nenori mesti akmens į gimtosios šalies daržą. Tačiau pasako ne vieną susimąstyti verčiančią frazę:

– Kartais atrodo, kad dirbu tik mokesčiams. Anksčiau galėjau sau leisti samdyti daugiau žmonių, tačiau vėliau dalį jų teko atleisti, – vardijo Lina.Paklausta, ar bandė pasinaudoti savivaldybės pagalba – juk Tauragės savivaldybė deklaruoja patvirtinusi net keletą tvarkų, pagelbėsiančių smulkiajam verslui, Lina tikina nieko apie jas negirdėjusi ir nemananti, kad savivaldybės privačiai įmonei skirti keletas tūkstančių eurų galėtų ją išgelbėti. Jos nuomone, reikia ieškoti kitų alternatyvų patiems.

Kad verslas Anglijoje klesti, Lina paminėjo ir keletą kitų faktų. Miestas, kuriame jų šeima gyveno, nedidelis – apie 70 tūkstančių gyventojų. Tačiau šio miesto gyventojams, nors jis netoli Londono, tikrai nereikėdavo važiuoti apsipirkti ar pramogauti į šalies sostinę. Eilsberyje veikia net keli naktiniai klubai, daugybė kavinių, kitų pramogų centrų. Miestas net turi savo teatrą, į kurį atvažiuoja pasaulinio garso kolektyvai. Daugybė parduotuvių, šeštadieniais vyksta mugės. Miestą puošia didžiulis žalias parkas, kurio vasaros estradoje šiltuoju metų laiku savaitgaliais rengiami nemokami profesionalių atlikėjų koncertai. Miestas klesti.

„Nojaus kepykla“ gali sukurti ir pačias prabangiausias bei keisčiausias kepinių dekoracijas. Daugiausia jos proginės, neretai skirtos vestuvėms ar vaikų gimtadieniams. Pirmoji Linos dar Anglijoje pagaminta saldi dekoracija buvo figūrėlės ant vestuvinio torto. Beje, skirta gėjų porai. Jų atvaizdus moteris turėjo sukurti iš nuotraukų.

– Norėčiau, kad kiekviena Lietuvos moteris ne tik skaniai vaišintų savo šeimą ir svečius, bet ir nustebintų gražiu savo pyragu ar torto papuošimu, aišku, būtų smagu, jei tai darytų mūsų dekoracijomis. O mes galime išpildyti net įnoringiausio kliento prašymą. Čia, kad nebūtų straipsnis labai pesimistiškas, – atsisveikindama šypsosi Lina.