Noras užsidirbti stumia į nuotykius ir pavojus

Studentų noras vasarą užsidirbti sveikintinas. O jei pavyksta ir pinigėlio „užkalti“, ir šiek tiek pamatyti svečią šalį – idealu. Tačiau įgyvendinti tokius planus pavyksta nedažnam. Tauragiškiui Justui pora vasaros mėnesių Norvegijoje vos nevirto košmaru, prieš kuriuos nublanko unikalus šios šalies grožis. Laimei, viskas baigėsi laimingai.
Ne viskas auksas…Prasidėjus vasaros atostogoms pirmąjį kursą baigęs Justas vis dejavo Tauragėje nerandąs jokio darbo, kol vieną dieną kurso draugas Linas pasiūlė drauge važiuoti į Norvegiją. Ten dirbantis jo dėdė radęs darbo pas ūkininką, maždaug 80 km nuo Oslo. Reikėsią ruošti malkas, galbūt dažyti, remontuoti stogą. Užsidirbti būsią galima daug – per porą mėnesių kokius 10–12 tūkstančių litų. Tiesa, važiuoti teks savo automobiliu. Atsispręsti reikėjo per vieną dieną. Ilgai nesvarstęs Justas puolė ruoštis kelionei – apsidrausti, parodyti automobilį meistrams, apsipirkti.Jau kitą dieną vaikinai, sugrūdę daiktus į automobilį, patraukė link Ventspilio – iš ten turėjo išplaukti keltas. Naktis kelte, ir rytą vaikinai jau pasitiko anapus Baltijos. Dar 500 kilometrų „klausant“ navigacijos prietaiso nurodymų, – ir jie jau darbo vietoje.Apgyvendinti mažyčiame namelyje ant ratų, vaikinai jau kitą dieną kibo į darbus. Teko krūvą rąstų „paversti“ tvarkingais malkų ryšulėliais – tokiais prekiaujama degalinėse. Deja, darbas nėjo taip lengvai, kaip norėtųsi.– Be perstojo pliaupė lietus, žemė visai pažliugo, technika nuolat klimpo, gedo. Darbas ėjo labai lėtai. Kelis kartus savo automobiliu tempiau iš purvyno keltuvą, – prisimena Justas. – O nuo to, kiek padarai, priklauso ir atlyginimas.Vaikinai stengėsi iš visų jėgų – dirbo po 12–13 valandų per dieną, keliolikai minučių prisėsdami tik per pietus. Sušlamštę sumuštinį, vėl kibdavo į darbą.Bet net ir tokio pragariško darbo uždarbis buvo menkas.Osle jau kuris laikas dirbančio tauragiškio Simo skambutis buvo kaip tik laiku – vaikinai nervinosi ir svarstė, ką daryti toliau. Kai Simas pasiūlė kartu su juo važiuoti į kitą miestą, už 300 km nuo Oslo, esą ten kažkoks anglas renka darbininkų brigadą trinkelėms kloti, moka gerai, duoda pietus, jie apsisprendė rizikuoti – vos šeimininkas atsiskaitė už nudirbtus darbus, susikrovė savo mantą ir išdūmė į Oslą.Kompanija – neaiškiSavo naujus darbdavius jie rado lengvai. Pasirodo, tie darbdaviai – tai keli jauni augaloti vyrukai skustomis galvomis ir labai brangiais automobiliais, o jų brigada – gauja įvairiausio plauko žmogėnų – senų ir jaunų, lenkų ir kitų tautybių, dauguma – alkoholio paženklintais veidais. Visa kompanija sudarė maždaug 15 automobilių koloną.Visiems buvo pasakyta, kad šiame mieste darbo nėra, teks važiuoti kitur. Vaikinams pasiūlyta permiegoti palapinėje, tačiau šie geriau pasirinko nepatogų poilsį automobilyje.Kitą rytą prasidėjo ilga kelionė į niekur. Tiesa, tada vaikinai to dar nežinojo…– Kai atvažiavome į kitą miestą, mūsų „vadai“ pasakė, kad darbo čia nėra, teks važiuoti kitur. Apsistojome kempinge. Rytą – vėl į kelią. Išvažiuojant iš kempingo „darbdaviai“ liepė Simui prisikabinti prie savo automobilio vieną kemperį. Simui jį bekabinant prišoko nepažįstamas vyriškis: „Ką čia darote?! Tai mano namelis!“. Patraukę pečiais, vaikinai išvažiavo paskui koloną.Važiavusi visą dieną kolona vakare pasiekė kitą miestą. „Vadai“ iškart pareiškė, kad darbo ir čia nėra. Teksią važiuoti dar toliau į šiaurę. Vėl nakvynė namelyje ant ratų, tiesa, gana prabangioje aikštelėje. Rytą vaikinai pamatė, kaip į aikštelę atvažiavo policija. Kažką aiškinosi su jų „vadais“, paskui staiga visi sėdo į automobilius ir iškūrė. Tauragiškiai – iš paskos.Trečią dieną vaikinams ėmė darytis neramu. Nors prieš akis vėrėsi kvapą gniaužiantys vaizdai, Norvegijos gamta nedžiugino, nes kelias driekiasi vis toliau į šiaurę, į kalnus, atstumai tarp miestų ilgėja, kurą tenka piltis už savus, pinigai grėsmingai senka, o darbo kaip nėra, taip nėra. O svarbiausia – kokie tai žmonės, su kuo jie susidėjo?!Vaikinai susirūpino, kad nebeturės už ką grįžti, be to, vis labiau graužė nuojauta, kad jie pakliuvo „kažkur ne ten“. Kas čia per žmonės, ką jie iš tiesų veikia? Kilo visokių minčių. Nutarę, kad laukti nebėra ko – jau pasiekė beveik pačią Norvegijos šiaurę, jie apsisprendė palikti neaiškią kompaniją ir grįžti atgal.Tačiau vakare „darbdaviai“ patys pasiūlė: jie važiuosiantys į dar kitą miestą už 400 km, vaikinai, jei nenorį, galį nebevažiuoti. O už sunaudotą kurą pasiūlė kompensaciją – vieną kemperį.– Sako, jis kainuoja apie 7 tūkst. kronų, parduosite kokiam ūkininkui už kokius 5 tūkst. Pasakėme, kad mums tokios dovanos nereikia. Tas kemperis buvo be jokių dokumentų, – įspūdžius pasakojo Justas.Nors lengvai atsikračius keistos kompanijos palengvėjo, iki galo taip ir liko neaišku, kuo tie žmonės verčiasi ir ko jie bastosi po visą Norvegiją.Ilgas kelias atgalPernakvojo vaikinai automobiliuose, sustoję degalinėje. Važiuoti atgal iki Oslo teko kone 2 tūkst. km. Trūko miego, nebedaug buvo ir pinigų, tad teko labai skaičiuoti, ką gali sau leisti suvalgyti. Laimė, Norvegijos keliai puikūs, eismas nedidelis, vairuotojai itin drausmingi, tad vairuoti nebuvo sunku, tik trūko miego.Neilgai svarstę, vaikinai apsisprendė grįžti pas pirmąjį darbdavį. Nors ir nedideli pinigai, užtat garantuoti. Šis, kiek pasispyriojęs, sutiko juos priimti atgal.Darbas gali palaukti…Vėl prasidėjo kasdienybė, kurioje – vien tik juodas darbas nuo aušros iki sutemos, purvas, gendanti technika.– Darbo mes nebijome. Buvome nusiteikę dirbti kuo daugiau, kad atsigriebtume už „pragastroliuotas“ dienas. Bėda ta, kad norvegams daug ir sunkiai dirbti atrodo… nenormalu. Jie patys niekur neskuba ir kitų neragina. Tokie atsipūtę… Todėl kai baigėme tvarkyti malkas, darbo tekdavo prašyti, o mūsų šeimininkas, tipiškas norvegas, vis dingdavo visai dienai ar net kelioms, dažnai nepalikęs jokių darbų. Liepia ką nors padaryti, tą darbą atliekame per porą valandų. Žadėjo, kad darbų bus daug, o iš tiesų jų dirbti negalėjome – jiems nebuvo pasiruošta, nebuvo nupirkta reikalingų medžiagų. Nyku, kai tenka bastytis be darbo diena po dienos – laikas eina, pinigai senka. Kartą, kai šeimininkas dingo vos ne savaitei, nebeturėjome nei pinigų, nei maisto, o kai jam skambindavome, moteriškas balsas atšaudavo, kad tai ne to žmogaus telefonas… – susikaupusias nuoskaudas liejo Justas.Galų gale vaikinų kantrybė trūko. Nors jau buvo užsisakę bilietus į keltą, jie nutarė išvykti anksčiau. Atkėlė bilietus į ankstesnę datą, o grįžusiam šeimininkus pranešė išvažiuoją. Šis stebėjosi: neva, darbų yra, tik dirbkite… Tačiau vaikinai jau žinojo jo žodžių vertę ir įkalbinėjimams nepasidavė.Tarp vakarinių suknelių – su sportinėmis kelnėmisKeltas, plaukęs iš Stokholmo į Rygą, buvo kruizinis, itin prabangus. Po devynių aukštų laivą su baseinais, koncertų ir sporto salėmis, barais, prekybos centrais neskubėdamos vaikštinėjo išsipusčiusių keleivių poros. Vyrai – baltais kostiumais, moterys – tviskančiomis vakarinėmis suknelėmis. Labai daug rusų.– Gerai mes tarp jų atrodėme su savo sutįsusiomis treningo kelnėmis ir numintais sportbačiais… – juokėsi Justas.Namus pasiekti buvo smagu. Su pasiilgtais patiekalais laukė mama. Ir Tauragė, pasirodo, tokia graži… „Susumuodamas“ kelionės rezultatus Justas sakė:– Kai atidaviau skolas – kelionei skolinausi apie 2 tūkst. litų – liko tik tūkstantis. Ir tą patį kone visą „sukišau“ į mašiną. Daug ką reikėjo patvarkyti. Tikra sėkmė, kad ji atlaikė tokį kelią – apie 4 tūkst. km. Su mašina tiesiog augte suaugau. Jaučiu ją dabar kaip savo kūno tęsinį…Vairavimo įgūdžius gerokai patobulinęs Justas dabar, sako, nebijotų važiuoti bet kur.Kad ir apgailėdamas neišsipildžiusias svajones greitai praturtėti, vaikinas supranta: ne viskas matuojama pinigais. Visokia patirtis vertinga. Ir ne vien rožinė spalva graži. Gražios visos, nes juk tai ir yra gyvenimas.