Pilinukų ir pilinių direktorė Jolanta Kazlauskienė: „Daugybę metų vandenį vaikai turėjo nešiotis kibirais“

Pilies, kurioje įsikūręs Moksleivių kūrybos centras (MKC), atmosferą apibūdinti galima paprastai – amžinas kūrybos ir ieškojimų procesas. Tai, matyt, užkoduota pačiame įstaigos pavadinime. Kasmet jame veikia 25–28 būreliai ir studijos, kuriuos lanko 800–900 moksleivių, darbuotojų – 35–38. Pasak Jolantos Kazlauskienės, vadovaujančios MKC nuo pat įkūrimo, jau 25-erius metus, mokinių ir mokytojų skaičius gana stabilus. Jubiliejaus proga – interviu ne tik apie skaičius. 
– MKC prieš 25-erius metus ir dabar. Ar galite palyginti? Ne tik mokytojų, mokinių ir veiklų skaičių, bet ir sąlygas, atmosferą? – Dabartinės darbo ir veiklos sąlygos tikrai skiriasi nuo pirminių, tačiau iki jų nueitas ir dar vis kantriai tebeeinamas ilgas ir sunkus kelias. Juk, atvirai ir nuoširdžiai sakant, ir dabar tos sąlygos nėra tokios, kokių norėtųsi ir kokių verti kūrybingi ir talentingi Tauragės vaikai. Kai kam net ir dabar sunku patikėti, kad, pavyzdžiui, mūsų dailės studijos vaikai daugybę metų vandenį turėdavo nešiotis kibirais iš pirmo į trečią aukštą, o jaunieji keramikai rankų plautis bėgiodavo iš rūsio į antrą aukštą. Kodėl? Mes įsikūrę ne moderniame ir ne specialiai mūsų veiklai pritaikytame pastate. Mylim mes tą ypatingą pilies aurą ir į nieką jos nekeistume, bet šio pastato buitinių-ūkinių sąlygų pritaikymas būtent vaikų ir jaunimo kūrybiniams poreikiams – ilgas, brangus ir skausmingai tebesitęsiantis procesas. Natūralu, kad iki šiol pirmiausia rūpintasi pagrindinių mokyklų renovacija. Džiugu, kad dabar jau matyti požymių, jog pagaliau ateina eilė ir neformaliajam švietimui. Sąlygų pagerinimo laukiame su didžiule viltimi.– Kad pilis taptų tikru vaikų ir jaunimo traukos centru, prireikė ne vienerių metų didžiulių pastangų. Ar dabar čia yra tai, apie ką kažkada svajojote? O gal svajonės jau neša tolyn – kokią MKC viziją matote dabar?– Būtų liūdna gyventi neturint  didelių svajonių, naujų planų ir gražių vizijų. Turime jų daug ir tikrai originalių, kai kurias išguldėme ir ant popieriaus, kai buvo ruošiamas pagrindinio korpuso renovacijos projektas. Mums leido nevaržomai fantazuoti, tai ir liejomės laisvai, bet… geriau apie tuos planus garsiai nekalbėti. Bus įdomiau, jei tos fantazijos taps realybe. Vilčių yra.– Ko gero, MKC galima vadinti tikra talentų kalve – jį lankantys moksleiviai, nuo seno vadinami pilinukais ir piliniais, pasiekia nemenkų karjeros aukštumų. Kuriais didžiuojatės labiausiai?– Bent jau aš asmeniškai jokiu būdu nenorėčiau kažko išskirti, minėti pavardėmis ir teigti, kad vienas ar kitas mokinys yra ypatinga žvaigždė, kad kažkieno talentas ar karjeros pasiekimai – ypatingas pasididžiavimas. Vienodai brangūs visi: ir tie, prie kurių profesinės karjeros vienaip ar kitaip esame prisidėję kaip mokytojai ar konsultantai, ir tie, kuriems paprasčiausiai padėjome tiesiog nenueiti klystkeliais, išsiugdyti jei ne talentą, tai bent tvirtą charakterį, prasmingo laisvalaikio poreikius ir moralines vertybes. Nieko nėra smagiau už netikėtus buvusių mokinių laiškus ir žinutes apie tai, kokios įtakos jiems esame turėję. Dirbdami nė patys kartais nenutuokiame, nė neįtariame, kurią akimirką ir kokią kasdieninio gerumo ar kūrybinio įkvėpimo sėklą pasėjame.– Mokestis už MKC būrelių lankymą – simbolinis. Kaip pavyksta išsiversti?– Vieni šį mokestį tikrai vadina tik simboliniu, o kitiems – tai mokestis, nuo kurio irgi norisi būti atleistam. Yra įvairių aplinkybių bei situacijų, netrūksta ir paradoksų. Pavyzdžiui, už tai, kad vaikas mokytųsi dainavimo ir dainuotų tik gyvai, kai kuriems tėvams gaila net ir tų simbolinių 4,34 euro (anksčiau tai buvo 15 litų), bet už tai, kad pažiopčiotų ir pastraksėtų pagal kitų vaikų įrašytą fonogramą, negailima 23–29 eurų (80–100 litų). Supratimo ir skonio reikalas. O kalbant apie sugebėjimą išsiversti su tiek pinigų, kiek turime, irgi pasitaiko gan linksmų situacijų. Daugiausiai pavyzdžių žinau iš savo kūrybinės patirties „Pilies teatro“ veikloje. Prieš keletą metų, su jaunimu statant vieną spektaklį, scenografijai ir kostiumams absoliučiai neturėjome jokių lėšų, o sandėlyje nenaudojama tūnojo vieno siuvimo fabriko dovanota dėžė su plačia balta guma. Mes su artistais sumąstėm iš tos gumos pasigaminti didžiulį besitąsantį voratinklį, MKC bendruomenės nariai padėjo tą sumanymą įgyvendinti, o rodydami spektaklį ar nuvykę į festivalius sulaukdavom daugybės komplimentų už labai originalią scenografiją ir teatraliai skambančią voratinklio simboliką. Būna, kad paprasti, pigūs, bet originalūs sprendimai nugali tai, į ką investuojamos didžiulės lėšos. Žinoma, yra ir daugybė priešingų akimirkų, kai nepaprastai pavargstam iš nieko vis kažką nuolat spausdami. Jaunimo renginių organizavimui ir reprezentacinėms išvykoms į konkursus atstovauti Tauragei mums biudžete niekada nebuvo, nėra ir tikriausiai niekada nebus jokios atskiros eilutės. Gelbsti tik projektų rašymas, rėmėjai ir mokinių tėvai, kurie finansuoja keliones, koncertines aprangas, startinius dalyvių mokesčius. Bandome mokyti ir pačius mokinius užsidirbti iš koncertinės veiklos, o kartais iš savo uždirbtų pinigų dar net ir kitiems padėti.– Mokytojai, savo patirtį ir žinias perteikiantys pilinukams, kai kuriems jų tampa tarsi kelrodėmis žvaigždėmis. O ar mokytojų triūsas sulaukia deramo įvertinimo?– Jei kalbėtume apie finansinę pusę, tai gauname tiek, kiek numato galiojantys įstatymai. Tai daug ar mažai – visuomenė mąsto ir vertina skirtingai, bet faktas tas, kad jokie priedai ir premijos už aukštus pasiekimus, už buvimą kažkam, kaip sakote, kelrodėmis žvaigždėmis nėra mokami. Padėkos raštų, diplomų bei prizų gauname masiškai ir periodiškai. Jų gausa įsitikinsite per miesto šventę užsukę į pilies kiemelį – jus pasitiks simbolinė MKC „Triumfo akimirkų arka“. Mes patys kartais pykstame ant savęs, kad jau nebemokame ir nebespėjame stabtelėti, pasidžiaugti ar spaudoje pasigirti savo mokinių bei mokytojų sėkme. Nebeužtenka laiko gręžiotis, vis nauji planai, nauji konkursai, naujos aukštumos. Tempai mūsų įstaigoje kartais, pasak kitų, net beprotiški. Kai kas vis draugiškai pataria „pristabdyti arklius“. O kada? Juk net ir po jubiliejinio renginio vėl maratonas: prasideda vasaros stovyklos mūsų stovyklavietėje „Veringa“, pasveikinti mūsų ir viso Tauragės krašto atvyksta mūsų senieji ištikimieji draugai iš Gruzijos, dainų ir šokių ansamblis „Dzmebi“ („Broliai“).– Beveik visi mokymo įstaigų vadovai Tauragėje yra kurios nors partijos nariai, dar visai neseniai – vienintelės „teisingos“. Kaip Jums pavyko išlikti nepriklausomai nuo partinių „pančių“? – Geri žodeliai: pavyko, partiniai „pančiai“. Nežinau, kaip pavyko. Keletą metų teko šiek tiek padalyvauti partiniuose žaidimuose, bet išsivadavau, nes supratau, kad tai ne mano erdvė. Gal dėl to, kad esu labai atvira, bet kartu ir užsispyrusi žemaitė – mane sunku perkalbėti, nemoku vienaip galvoti, kitaip kalbėti, o trečiaip balsuoti. Kas ant dūšios, tą nuoširdžiai ir išrėžiu. Nesilaikau įsikibusi į direktorės pareigas, todėl kai kam taip ir išdėsčiau: „Jei dėl politinių reikalų kažkam reikia užleisti šią vietą, visada prašom! Aš savirealizacijai erdvės rasiu kitur“. Ir, beje, jei atvirai, tai permainų gal net ir norėčiau. Juk 25-eri metai vis toje pačioje kėdėje tikrai daug.– Kažkada kalbėta, kad MKC reikėtų iškelti iš pilies, matyt, būta minčių gražią Jūsų užgyventą erdvę panaudoti kitiems tikslams, galbūt pelningesniems. Ar tokių planų nebėra?   – Gal kažkas tokių planų ir turi, bet apie tai garsiai bent jau šiuo metu nekalba. Be to, juk pagrindinio korpuso renovacijos projektai rengiami taip, kad patalpos būtų pritaikytos būtent vaikų ir jaunimo kūrybinei veiklai. O aš asmeniškai džiaugiuosi, kad daugybė garsių žmonių, užsukusių į Tauragės pilį, nuolat pakartoja kažką panašaus, ką dar prieš 20 metų išsakė šviesaus atminimo profesorius Saulius Sondeckis: „Koks puikus pilies panaudojimo sprendimas! Istorinė praeitis, o šalia – vaikų ir jaunimo kūryba, šalia – ateitis! Genialu! Važiuosiu per Lietuvą ir visur tai pateiksiu kaip gerą pavyzdį“.– Vis dėlto sąlygomis savo „valdose“, ko gero, ir dabar nelabai esate patenkinti. Savo pastatą žiemą net buvote „aprengę“. Kokia padėtis dabar, galbūt svajonės apie renovaciją jau tampa kūnu?– Renovacijos viltimi drąsiau kvėpuoja pagrindinis korpusas, o tas korpusiukas, kurį žiemą buvome ,,apmezgę“, dėmesio dar nesulaukia, nes per jaunas ir nepatenka į kultūros paveldo objektų sąrašus. Turim svajonę, kad bent langams pakeisti bus skirta lėšų, nes žiemą čia šalta, kad ir kokia kūrybine liepsnele bandytume pasišildyti.– O gal kas nors MKC jubiliejaus proga naujus langus ims ir padovanos?– Nemanau, kad tai įmanoma, bet, žinoma, tai būtų geriausia jubiliejinė dovana, apie kokią galim tik pasvajoti. Bet jubiliejaus proga mes laukiame ne dovanų, o svečių. Per miesto šventę tam ir organizuojame linksmybių kupiną „Draugų kiemą“.