Regėjimo negalią turintis vaikinas save realizuoja vadovaudamas internetinei radijo stočiai

Nuo kūdikystės aklam Aleksejui neatrodo, jog gyvenime yra neįmanomų dalykų. Tam tikrus jo kely atsirandančius trukdžius, kliūtis ir sunkumus jis vadina minusais, iššūkiais, kurie vienaip ar kitaip įveikiami. Bėdelė viena – nenorėdami komplikuoti savo patogių gyvenimų, aukščiausias sienas tarp galimybių ir aklojo stato sveikieji.
 Nenorėjo priimti, nes aklas Dvidešimtmetis vaikinas šiuo metu studijuoja Kauno kolegijos Tauragės skyriuje įmonių ir įstaigų administravimą. Prieš tai buvo įstojęs į kompiuterinių tinklų derinimo studijų kryptį vienoje Kauno aukštųjų mokyklų, deja, jos administracija pabūgo vaikino negalios.– Pavasarį sužinojau, kad mane priėmė. Dar susisiekiau su administracija dėl apgyvendinimo, viskas buvo aptarta. Jie žinojo, kad aš aklas. Į mokslo metų pradžios šventę atvykau su visais gyvenimui bendrabutyje reikalingais daiktais – buvau pasiruošęs studijoms. Į kabinetą pasikalbėti mane pasikvietė kolegijos direktorius ir pradėjo aiškinti, jog neturi sąlygų apgyvendinti, negalės man skirti palydos. Tada galvojau: „Betgi reikėjo įspėti iš anksto – būčiau susiradęs kur apsigyventi“. Jis man aiškino, kad ir Tauragėje galima studijuoti tą pačią specialybę Profesinio rengimo centre. Supratau, kad aš jų aukštojo mokslo įstaigoje esu nepageidaujamas, jie tiesiog nesuinteresuoti priimti akląjį, – pasakojo Aleksejus. Mėgo važinėti dviratuku Tai vienas didesnių nusivylimų, kuriuos Aleksejui teko patirti, tačiau kalbant apie tai vertėtų pradėti nuo pradžių. Nuo akimirkos, kai Aleksejus gimė. Gimęs anksčiau laiko, pirmąsias savo gyvenimo dienas jis praleido inkubatoriuje, kvėpavimą palaikė aparatas. Mama Virginija laikosi nuomonės, jog regėjimą naujagimiui sugadino tiekiamas per didelis deguonies kiekis.Kai mažyliui buvo dveji, mirė jo tėtis. Po metų akių operaciją pasiūlę atlikti gydytojai nepažadėjo nieko gero: arba trimetis praregės, arba praras turimą dešimties procentų regėjimo likutį.Dešimt procentų mažamečiui buvo labai daug. Jis regėjo šviesą, galėjo įžvelgti siluetus. Ir net savo kieme dviratuku važinėdavo. Sako, nujausdavo, kur kliūtis, nors ne vieną medį teko „pabučiuoti“. Kalbėdamas apie vaikystę, Aleksejus sako nepatyręs nepatogumų – buvo įprasta nematyti. Jo aklas žvilgsnis į pasaulį jam netrukdė, nepatogu tapo pajutus, kaip jo negalia trikdo arba trukdo kitiems. Savarankiškas nuo septynerių Darželį ir priešmokyklinę grupę Aleksejus baigė lankydamas vaikų reabilitacinį centrą-mokyklą „Pušelė“. Ten mokomi tiek sveikieji, tiek įvairių negalių turintieji, tad berniukas jautėsi savas. Keblu tapo pradėjus lankyti pirmąją klasę „Šaltinio“, tada pagrindinę, mokyklą. Joje praleido tik tris dienas. Anot jo, aklo berniuko niekas nekalbino ir niekas nenorėjo su juo žaisti, mokytoja neskirdavo jam užduočių.– Kartą pertraukos metu mane bendraklasiai išsivedė į lauką. Ir tai vien todėl, kad taip liepė mokytoja. Visi lakstė, aš stovėjau, nieko neveikdamas. Kol kiti pamokose atlikdavo užduotis, aš tiesiog sėdėdavau ir galvodavau, kada viskas baigsis, – prisiminimais dalijasi Aleksejus.Kol berniukas mokėsi „Pušelėje“, jį lankė ir Brailio rašto mokė iš Raseinių atvykstanti pedagogė. Tik bėda, kad Brailio rašto ji išmokė netaisyklingai.Išvydusi, kad sūnui bendrojo lavinimo mokykla nieko gero neduos, mama nusprendė berniuką leisti į specializuotą mokyklą. Būdamas septynerių, Aleksejus pradėjo mokytis Kauno Prano Daunio aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre, buvo apgyvendintas bendrabutyje. Mokykla berniukui patiko. Mama Virginija Aleksejų aplankydavo kas dvi savaites, vėliau vaikas grįždavo pats. Po devynių klasių Aleksejus persikėlė gyventi į Vilnių, vidurinę baigė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre. „…atsistoji ir toliau važiuoji“ Mokėsi pagal tas pačias bendrojo lavinimo programas, kaip ir gerai matantieji, skyrėsi tik mokymosi priemonės. Laisvalaikiu, kai negrįždavo namo, skaitydavo knygas (Brailio raštu arba įgarsintas), su draugais važinėdavo riedlentėmis bendrabučio kiemelyje.– Pamenu, kai rekonstravo kiemelį ir dalį jo nuklojo trinkelėmis, tapo dar smagiau. Įsibėgėdavome asfaltu ir riedėdavome trinkelėmis. Didžiausia rizika, jog keičiantis aikštelės dangai galėjai užkliūti už išsikišusios plytelės. Mokytojams mūsų pasivažinėjimai nepatikdavo, – pasakoja aklas vaikinas.Ne tik riedlentėmis, bet ir dviračiu vaikinas važinėdavo. Aleksejus juokiasi prisiminęs, kaip mokytojai šaukiant to nedaryti jis leidosi riedėti dviračiu aplink bendrabutį.– Jei atsitrenki ir nugriūvi, atsistoji, pasiimi dviratį ir toliau važiuoji, – į klausimą, kaip sekdavosi, atsako Aleksejus.Vaikinas nenori jaustis kažkuo išsiskiriantis iš kitų. Mokytis padeda darbštumas ir užsispyrimas Šiuo metu įmonių ir įstaigų administravimą studijuojantis vaikinas rengiasi egzaminams. Mokosi pagal tą pačią studijų programą kaip ir sveikieji. Prie aplinkos jis apsiprato jau pirmąjį mėnesį ir po kolegijos koridorius vaikšto niekieno nelydimas. Skiriasi tik mokymosi metodai ir priemonės. Pirma – dėstomą medžiagą stengiasi įsiminti, nes neužsirašinėja, antra – gali naudotis tik tokia kompiuterine įranga, kurioje įdiegta speciali programa akliesiems. Aleksejui nereikia vaizduoklio. Ir pelės. Tik procesoriaus ir klaviatūros. „Matyti“ jam padeda kalbos sintezatorius – speciali programa, kuri kompiuterio ekrane pateikiamą informaciją akliesiems perskaito balsu. Ši programa nurodo, kokias mygtukų kombinacijas klaviatūra reikia spausti norint atlikti norimą veiksmą.Prieš egzaminą programos pagalba vaikinas perskaito internete dėstytojų skelbiamą informaciją ir taip pasikartoja tai, ką išgirdo paskaitų metu.Kiek kebliau, kai dėstytojai užduoda praktines užduotis. Pavyzdžiui, „Word“ programa parengti kokį dokumento ruošinį vaikinui trunka kur kas ilgiau nei reginčiajam.– Kartą suskaičiavau, kad vieną praktinę užduotį dariau 8 valandas. Esu pratęs dirbti su 2003 m. „Windows“ operacine sistema, o kolegijoje ji 2010-ųjų. Tikrai ne vienu keiksmažodžiu atsidusau, kol pripratau prie naujosios sistemos. Būdavo akimirkų, kai norėdavau mesti ne tik praktinę užduotį, bet ir mokslus apskritai, – apie išbandymus pasakoja Aleksejus. – Bet supranti, jog tai tik dar vienas naujas išbandymas, kurį įveiksi. Ir įveiki. Turi savo radijo stotį Kompiuterinio raštingumo įgūdžius vaikinas išsiugdė mokydamasis Kaune. Ten nuo šeštos klasės lankė informacinių technologijų būrelį, kurio vadovas buvo aklas pedagogas. Kaip vaikinas pasakoja, šis žmogus silpnaregiams ir akliems vaikams padėjo kompiuterinio raštingumo pagrindus,  sužavėjo kompiuterinėmis technologijomis.Kadangi vaikinas turėjo nemažai patirties dirbti kompiuterinėje DOS aplinkoje, savarankiškai susipažino ir su programavimu, programavimo kalba „Pascal“. Nuo keturiolikos ėmė domėtis įgarsinimu ir dabar iš to uždirba. Jam yra tekę įgarsinti elektroninių parduotuvių, internetinių projektų, radijo stočių reklamas, parengti garsinį kompiuterinio žaidimo pristatymą.Žavi tai, jog vaikinas vadovauja vienai internetinei radijo stočiai. „Bit radio“ kolektyvą sudaro devyni žmonės savanoriai, vienaip ar kitaip save realizuojantys prisidėdami prie internetinės radijo stoties egzistavimo. Aleksejui tenka visi vadybiniai reikalai. Jis rūpinasi radijo turiniu: kad savanoriaujantys laidų vedėjai laikytųsi tvarkaraščio ir visuomet turėtų ką pasiūlyti klausytojui, kad klausytojus pasiektų tik legaliai, pagal licenciją įsigyti muzikos kūriniai. Anot jo, finansinės naudos internetinis radijas jam neteikia – už reklamą gaunamos pajamos padengia jo išlaikymą, o rūpinimasis juo – vaikino pomėgis.Aleksejaus svajonė – prisiliesti prie antžeminėmis bangomis transliuojamos radijo stoties laidų vedėjo darbo. Vaikinas kartą jau mėgino prisijungti prie vienos radijo stoties kolektyvo. Vadovybė paprašė pasiūlyti kokių idėjų, sukurti kelis šaukinius. Aleksejus pasakoja pateikęs kelis pasiūlymus, kuriais radijo kolektyvas pasinaudojo. Vaikinas buvo ir pokalbyje dėl darbo, kalbėta ir apie galimybę jam dirbti, kai darbo birža subsidijuotų dalį darbo užmokesčio. Deja, radijo stoties administracija, pažadėjusi su vaikinu susisiekti, to nepadarė.