Alfonsas Čepauskas: mano kūryba nėra gražūs paveikslėliai

„Esu žemaitis. Tik žemaitiškai kalbėti jau nebemoku”, – prisipažįsta grafikas Alfonsas Čepauskas. Nors ramų gimtojo Gelgaudiškių kaimo gyvenimą į sostinės šurmulį iškeitė bemaž prieš penkis dešimtmečius, A.Čepauskas tikina, jog kai kas net ir šiandien atspėja jo žemaitišką kilmę.
Kaimo elitasPirmieji „pabendravimai” su menu vyko dar mokyklos laikais. „Buvome trys draugai – kaimo elitas: vienas – poetas, kitas – konstruktorius ir aš – dailininkas”, – elitinį trejetuką iš Skaudvilės laikų nupasakojo A.Čepauskas. Sutelkę jėgas vyrai leido sienlaikraštį. Apie ką? Apie viską, kas įdomu kaimui. Tai pasako ir žaismingas laikraštuko pavadinimas – „Bobų radijas”.Neprigijęs amatasPasak A.Čepausko, tolimesni metai jam lyg ir nežadėjo menininko duonos. Prasidėjus kolektyvizacijai paliko gimtuosius namus Gelgaudiškėse ir išskubėjo į Tauragę: „Tauragėje gyveno mano dėdė siuvėjas, tad nutariau ir aš pasimokyti šio amato. Neprigijo jis man”, – pirmąjį mėginimą atrasti širdžiai mielą veiklos sritį prisimena A.Čepauskas. Pašaukimo siuvėjo profesijai menininkas ieškojo beveik dvejus metus. Ar toji praktika buvo naudinga? „Kelnes pasisiūdavau. Jeigu reikia, ką nors užsilopyti galiu ir dabar. Žmonai kelnes kartais patrumpinu”, – tikino A.Čepauskas.Redagavo sienlaikraštįIšbandęs siuvėjo dalią buvo pašauktas į tarybinę armiją. Nepaisant griežtų apribojimų, A.Čepauskas galimybę realizuoti save rado būtent tarnaudamas kariuomenėje. Tiksliau, redaguodamas vietinį sienlaikraštį. Nors, kaip teigė A.Čepauskas, rusų kalbos įgūdžiai nebuvo patys geriausi, veikiausiai mikli menininko ranka šiuos trūkumus atpirko.Nuo meilės iki pašaukimo„Labai gražiai mokėjau laiškus rašyti – ir savo panelėms, ir draugų, – šelmiškai šypsos grafikas. Vienas draugas pasiūlė parašyti merginai, kuri mokėsi tuometiniame Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume. Nors jaunas kareivėlis ir nesitikėjo gauti atsakymą, buvo maloniai nustebintas – prasidėjo intensyvus susirašinėjimas. „Tada kilo mintis, kad reikia pagalvoti apie šią mokymosi įstaigą”, – romantiškas apsisprendimo aplinkybes prisiminė A.Čepauskas. Ne tik pagalvojo, bet atlikęs karinę prievolę įstojo į norimą vietą – taikomosios dailės technikumo Poligrafijos skyrių.„Tauragės kurjeris” pasmalsavo, kaip toliau klostėsi santykiai su kareivį įkvėpusia mūza. „Padraugavom truputį, vėliau atsirado kitų draugių…” – mįslingai kalbėjo menininkas. Nors dailiosios lyties atstovių dėmesio nestigo, A.Čepauskas teigia, jog širdžių ėdiku visgi nebuvo: „Tiesiog neprisirišdavau…” Kaip žmonai Marijai pavyko į šalį nustumti visas konkurentes ir „pririšti”? „Čia jau aš ją prigriebiau”, – šmaikštavo dailininkas.Iliustravo žurnalusĮgijęs reikiamų žinių sparnus pakėlė į Vilnių. Čia dešimtmečiui įsitvirtino žurnale „Mokslas ir technika”, taip pat darbavosi žurnaluose „Švyturys”, „Jaunimo gretos”, „Mokslas ir gyvenimas”, „Meno saviveikla”, „Moksleivis”, „Mūsų sodai”, „Statyba ir architektūra”. „Knygų beveik nesu iliustravęs, daugiausia – žurnalus. O ekslibrisas patraukė labiausiai, nes tuo metu buvo lengviausiai įvykdomas”, – mintimis apie kūrybą dalinosi grafikas.Migruojantis įkvėpimasEkslibrisų – simbolinių meninių piešinių – dailininkas yra sukūręs apie tūkstantį, nors kūryba vien ekslibrisais neapsiriboja. Kur semiamasi įkvėpimo? „Žiūrint vien į sieną ar į vieną tašką kyla mažiau minčių. Vaikštau su mintimis”.  Pasak A.Čepausko, didelės įtakos turi ir aplinka: „Tuščios sienos mane blogai veikia – atsiranda nykuma, bet kai užpildytos, kyla kitas jausmas, kitos mintys.”Sėkmingas debiutasTarptautiniu mastu žinomas grafikas pirmajam savo darbų paviešinimui ryžosi tik paskatintas: „Manęs paklausė, kodėl nedalyvauji parodoje, kai tiek daug gerų darbų turi. Sakau, man lyg ir nepatogu, man atsakė – atnešk.” Ir nunešė. Buvo priimta 11 darbų – visi nuneštieji. „Nunešiau 11 darbų, tikėdamasis, kad vieną ar du priims. Kai pamačiau, kad priimti visi, pasidarė nejauku – galvojau, kad netyčiom taip išėjo…” – prisimena A. Čepauskas. Jaunasis grafikas baiminosi nepagrįstai – tapo sėkmingu debiutantu: „Taip pradėjau augti. Labai greitai prasidėjo ir tarptautinės parodos”.Simbolinės temosKokioms temoms autorius skiria daugiausia dėmesio? „Mano kūryba nėra gražūs paveikslėliai, kuriuose čiurlena upeliai ar šiurena lapeliai, – sakė dailininkas, kurio grafikai būdinga simbolika. – Gyvenimas, jo prasmės ieškojimas, džiaugsmas, neviltis, sunkumai, laimė, svajonės – tai pagrindinės temos”.Sumodernėjusi kūrybaŠiuo metu dailininkas ekslibrisų daro nedaug: jei parodoms reikia, jei yra labai labai prašomas. O ir atlikimo būdas jau pasikeitęs: „Dabar perėjau prie nedvasingos technikos – kompiuterinės kūrybos. Žinoma, toks darbas gal ir neturi dailininko įpūstos dvasios, bet ten kažkas yra”, – įsitikinęs menininkas.