Apie futbolininką, kuris svajojo tapti aktoriumi

– Na, ką čia apie mane rašyti, yra įdomesnių žmonių, ir tai, ką darau, nėra kažkas ypatinga, – pokalbį pradėjo beveik 50 metų futbolo kamuolį spardęs, 30 metų – Lietuvos nusipelnęs treneris, 7-erius – Tauragės „Tauro“ futbolo komandos varžybų komentatorius, aistringas žvejys ir… poetas mėgėjas Jonas Stažys.
Tačiau, kad futbolo aikštės ypatumai jam reiškia ne tik bėgiojimą paskui kamuolį, išduoda pokalbio metu tiesiog liepsnojančios akys. Savo darbo J.Stažys nelaiko ypatingu, Jonui jis tarsi chroniška liga. Futbolo fanatikas puikiai prisimena ir menkiausias detales iš savo „gyvenimo stadione“, apie kurias greitakalbe galėtų pasakoti valandų valandas.   Gyvenimo pradžiamokslisGimė mažasis Jonukas Kelmės rajone, po metų su šeima apsigyveno Kelmėje. Likimas taip surėdė, kad gyvenamoji vieta buvo prie pat stadiono. Taip nuo mažų dienų su bendramečiais pradėjo spardyti kamuolį. Netrukus kamuolio gainiojimas virto varžybomis. Viena bėda – neturėjo trenerio.– Neturėdami trenerio įgudome žaisti futbolą gana patenkinamai ir net sugebėjome sužaisti Kelmėje rengtose futbolo varžybose savo amžiaus kategorijoje. Patekę į finalą, slapukaudami, kad neturime trenerio, išvykome į Panevėžį. Ten du geriausius kelmiškius atrinko į Panevėžio sporto mokyklą-internatą. Patekau ir aš. 1969 metais baigęs šią mokyklą, jaučiausi šiek tiek šio „amato“ pramokęs futbolininkas. Baigiau Kauno kūno kultūros institutą, – biografijos faktus tarsi iš rašto išpyškina Tauragės sporto garsenybė. 37 metai be atostogų– 1973-iaisiais pradėjau dirbti Tauragės vaikų ir jaunimo sporto mokyklos Futbolo skyriaus treneriu. 30 metų treniravau Tauragės „Tauro“ komandą, 13 metų pats žaidžiau. Dabar esu varžybų komentatorius, jei reikia, – patarėjas. Tarp šių metų išskirčiau laimingiausius – 1987-uosius, kai gavau nusipelniusio trenerio vardą ir tais pačiais metais su suaugusiais „Tauro“ futbolininkais tapome Lietuvos čempionais. Dar šie metai ypatingi tuo, kad Tauragėje buvo atidarytas Vytauto stadionas tragiškos lemties futbolininkui Vytautui Tamulevičiui atminti. Negaliu nepasidžiaugti ir tuo, kad mano mokinys Vidmantas Rasiukas tapo Pasaulio studentų universiados čempionu, – pasakoja J.Stažys.Futbolo asas šmaikštauja, kad jau 37-erius metus kamuolys jam – ne tik darbo įrankis, bet ir malonumas, ir gyvenimo būdas. – Ir man visiškai negaila 37-erių „suėstų“ atostogų, nes kaip gi galima išsiskirti su mylimu kamuoliu? – juokauja J.Stažys. Tai, kuo šiandien didžiuojasi– 2007 metais baigiau UEFA parengiamuosius kursus ir įgijau UEFA A lygio trenerio licenciją. Džiaugiuosi, kad netrukus po to mano treniruojami vaikinukai Lietuvos mažojo futbolo varžybose laimėjo sidabrą, – pakiliai porina pašnekovas. Šiandien Jonui jau sunku suskaičiuoti, kiek per tuos metus laimėta kovų, iškovota medalių. – Negaliu iki šiol užmiršti savo ugdytinių, nepaminėti Vilniaus „Žalgirio“ meistrų komandos žaidėjų: tai tarptautinės klasės sporto meistrai V.Rasiukas, broliai Tamulevičiai, V.Bendikas.Bene įsimintiniausia Jonui buvo jo 55-erių metų sukaktis. – Tuomet sukakties ir 33-ejų darbo metų futbolo labui proga Lietuvos futbolo federacijos buvau apdovanotas III laipsnio ordinu, o Lietuvos kūno kultūros sporto departamentas man įteikė sidabro medalį už nuopelnus Lietuvos sportui. 2009-ųjų gegužę buvau apdovanotas Lietuvos futbolo federacijos aukso medaliu už ilgametį darbą Tauragės futbolo klubo „Tauras“ komandoje, – prisimena futbolininkas. Šeima – futbolo fanatikai – Gėda, bet turiu pripažinti, kad mano sūnus Darius, neakivaizdžiai besimokantis Kūno kultūros akademijoje ir treniruojantis „Tauro“ dublerių komandą, už mane šį darbą išmano kur kas geriau. Jokiu būdu nejaučiu kokio tai kvailo pavydo, atvirkščiai – didžiuojuosi juo. Didžiuojuosi, kad jis – mano sūnus. Aš jau nebe tas kamuolio valdymo meistras, koks buvau prieš kelis dešimtmečius, – atsidūsta pašnekovas.Pasak J.Stažio, jo duktė Karolina, teisės magistrė, – taip pat aistringa futbolo gerbėja. – O apie žmoną Loretą – atskira tema. Ji – optikos parduotuvės savininkė, tačiau futbolas jai – antra religija, – tikina Jonas. Paklaustas, ar žmona stebi „Tauro“ varžybas, J.Stažys nė nemirktelėjęs sako:– O kaipgi? Uždaro optiką – ir į varžybas. Būdavo, kad per metus žaisdavom iki 60 kartų – vietoje ar išvykose. Ir nėra buvę, kad bent vienose nedalyvautų žmona. Na, gal kokį kartą ir nebuvo, – pripažįsta pašnekovas. Loretą vedė pažinęs vos savaitę Su būsima žmona Loreta Jonas susipažino 1973 metais ir ne kur kitur, o stadione, kur virė tuometis J.Stažio gyvenimas. Ji tuo metu buvo budinti rungtynių medicinos sesuo.– Loreta į akį krito man iš karto, kai ją pamačiau. O meilinausi greitai ir kaip išmaniau, nes laukė aikštė ir nebuvo kada per daug raityti uodegos. Per savaitę kartą nuėjome į kiną, kartą į šokius. O po to jau – pas būsimą uošvę su žinia: „Noriu vesti jūsų dukterį“. Kaip dabar pamenu – Loretos mamą ši žinia persmelkė tarsi žaibas. Bet, atsipeikėjusi nuo smūgio, suorganizavo susitikimą su vyskupu Vaičiu Telšiuose, kur mes kartu ir nuvažiavom. „Paėmėm šliūbą“ ir tapome sutuoktiniais, o oficialiai susituokėm po trijų mėnesių, – apie savo meilės istoriją atvirauja pašnekovas. Auksinis virtuvės šefas Jonas neslepia, kad labai norėjo tapti aktoriumi, turi ir dar vieną aistrą – žvejybą. Šiam malonumui neatsispyrė ir žmona. Dabar ji, pasak pašnekovo, – aistringa žvejė ir žuvis dažnai pagauna daug didesnes nei savo mokytojo (vyro). Neseniai Jonas surentė valtį ir dabar, laisvesniu nuo darbo metu arba vakarais, važiuoja į Upyną (80 km nuo Tauragės) gaudyti vandens gėrybių.Gal kiek keistai skambės, bet Stažių šeimoje virtuvės šefas – Jonas:– Valgį namuose gaminu gana seniai. Mat žmona dirba nuo pat ryto, aš – po pietų, tad nėra kam šeimininkauti, nors man pačiam labai patinka šis gyvybę palaikantis „skanus“ darbas. Gal kam keistai nuskambės, bet gaminti išmokau būdamas šešerių. Gaminau namiškiams, paskui – studentams. Dabar – Stažių šeimynai. Gaminu viską. Neblogai pavyksta sriubos, plovas, guliašai, patiekalai iš karališkųjų pupelių. Kepu vėdarus. Moku kepti pyragus, tortus. Seimo nariui šešiaeilis – už 100 dolerių J.Stažį turbūt galima būtų pavadinti niekada neišsenkančiu energijos šaltiniu. Jei jis negali išlieti energijos gainiodamas kamuolį, sukiojasi po ūkį, gamina valgį, žvejoja, užsiima visuomenine veikla. Dabar, kai trenerio darbas apsiribojo vaikų treniravimu sporto mokykloje, Jonui pradėjo stigti veiklos. Gal todėl pradėjo kurti eiles. Daugiausia – humoristines, nes sunku būtų įsivaizduoti tokį temperamentingą, linksmą vyrą, rašantį apie klonius, pievas ar besiskleidžiančius gėlių žiedus.– Mano eiliavimo „žadintuvas“ – gyvas Lietuvos klasikas Juozas Erlickas. Iki neakivaizdaus susipažinimo su juo kurti niekada nebandžiau, bet po to pro mane tarsi pralėkė mūza, mesteldama  kruopelytę įkvėpimo kurti. Tuomet šį bei tą beveikdamas kokį ketureilį pagal situaciją mintyse ir suregzdavau. Kiek vėliau eiliuotas mintis užrašydavau. Tokie mano bandymai jau tęsiasi penktus metus. Esu kūręs himną Tauragei, bet, aišku, nieko nelaimėjau, – prisipažįsta poetas. – Dažnokai eiliuotai kuriu sveikinimus, sukuriu ką nors įvairiomis progomis. Kartą, sukūręs politinį šešiaeilį ir, progai pasitaikius, perskaitęs vienam Seimo nariui, pardaviau savo „šedevrą“ net už 100 dolerių (eilės ir Seimo narys redakcijai žinomi – red.).Šiandien J.Stažys, kiek prakutęs eiliavimuose, rašo rimtesnius eilėraščius. Jo eilės publikuotos apskrities almanache „Esame“, poezijos mėgėjų klubo „Žingsniai“ rinktinėje „Žingsniai“. „Darbas žmogų sukūrė, nedarbas – sunaikins“ – Labai myliu savo šeimą, anūkus. Gyvename, regis, kaip visi. Dirbame, uždirbame, poilsiaujame. Manu, kad šeimoje visuomet turi būti harmonija, nes jei bus blogai šeimoje, nesiseks ir darbe. Arba atvirkščiai. Manau, kad kiekvienas vaikas ir suaugęs žmogus būtinai turi mokėti Lietuvos himną, 10 Dievo įsakymų ir mokytis. Visą gyvenimą mokytis, – įsitikinęs J.Stažys.Jonas sako niekada nekaupęs pinigų: – Jų, manau, reikia tiek, kad žmogus galėtų išgyventi. Aišku, visuomet smagu, kai šeimą gali pradžiuginti didesne uždirbta pinigų suma, pamaloninti skanėstais, aprėdais, gražesne buitimi. Tačiau iš to niekada kulto nedariau ir nedarysiu. Jokių nepriteklių nejutau ir, manau, nejusiu – reikia dirbti, mylėti savo darbą ir turėsi, ko nusipelnei.Kalbėdamas apie šiandieninę ekonominę situaciją verslininkas kiek apniunka. – Darosi graudu. Gaila vieno: kad darbas daug metų žmogų kūrė, sukūrė, o nedarbas tą patį žmogų sunaikins, – pokalbį pirmą kartą liūdna gaida baigia Jonas Stažys.