Apie tai, ko kolegos dar nežino apie Alą

Elena Gulbinskienė – aukšta, solidi, lėtai ir aiškiai dėstanti mintis, savo išvaizda dėmesį traukianti moteris, puoselėjanti savo stiprų, žemo tembro balsą. Ne vieną dešimtmetį Tauragėje ji vedė įvairiausius koncertus, kitus renginius, dainų šventes, eiles skaitė daugelyje poetinių kompozicijų. Artimi žmonės Eleną vadina Ala. Stebėdami ar kartu dalyvaudami daugelyje įvairiausių renginių ir klausydamiesi aksominio Alos balso, nors kiek prisilietusieji prie poezijos meno drįsta pastebėti, kad E.Gulbinskienė, kaip skaitovė, analogo rajone, regis, neturi.
Keli štrichai iš biografijosDvidešimt metų Ala dirbo Tauragės kultūros skyriuje inspektore, šešerius – skyriaus vedėja, mokė buvusio politechnikumo moksleivius. Dabar darbuojasi „Santakos“ muziejuje. Kitąmet E.Gulbinskienė minės gražią sukaktį, tačiau biologinis amžius iš Alos neatėmė išlaikyto santūrumo, išraiškingo balso. Na, gal tik kiek pakoregavo.Gimė Elytė Batakių geležinkelio stoties gyvenvietės darbininkų šeimoje. Tarp penkių brolių ir seserų buvo ketvirtas vaikas. Labiausiai bendravo su vyriausiuoju broliu Romualdu, kuris, pasak pašnekovės, ją beveik užaugino. Artimiausias ryšys tarp brolio ir sesers liko iki šių dienų.Baigė Batakių vidurinę, po to – Vilniaus kultūros švietimo technikumą, įgijo renginių ir teatro režisūros specialybę. Pagal paskyrimą 1966 metais atvyko dirbti į Joniškį, susitiko ten gyvenimo meilę Vaidotą, susilaukė sūnaus. Vienintelę atžalą Gulbinskai tėčio garbei pavadino Vaidotu.1975-aisiais atvažiavo į Tauragę. Čia Elena dirbo ne tik su kultūra susijusį biurokratinį darbą, bet ir sužibo kaip skaitovė. Skaitė visur, kur tik kviesdavo. Pašnekovė maloniai prisimena, kaip jai teko bendradarbiauti su mokytoju Algimantu Širka, šviesaus atminimo Antanu Naraškevičiumi, Gražina Nausėdiene.Sovietmečio demonstracijose aidėjo Alos balsas Dar besimokydama Batakių vidurinėje, Elena buvo literatų, dramos būrelių narė, kūrė eiles. Mokykloje vedė radijo laidas, kuriose nušviesdavo mokymo įstaigos aktualijas. Šypsodamasi moteris pripažįsta, kad vesdavo ir sovietines „spalines“, gegužės 1-osios demonstracijas. Montažus mirusiųjų dienai paminėti, dainų šventėms skirtus posmus dažniausiai skaitė su A.Širka.Bėgant metams, A.Gulbinskienei vis labiau norėjosi skaitovės pozicijas užleisti jaunajai kartai. Tačiau ir šiandien ji tebekviečiama dalyvauti renginiuose, kuriems atsakingai ruošiasi. „Santakos“ muziejuje Pradėjusi darbą Tauragės „Santakos“ muziejuje E.Gulbinskienė suprato, kad tai greičiausiai paskutinė valdiška įstaiga, kur ji dirba. Muziejuje moteris realizuoja žinias, ilgus metus kauptas dirbant kultūrinį darbą. Ji pažįsta beveik visus rajono dailininkus, tautodailininkus, kitų sričių kūrėjus.Muziejuje nuolat veikia etnografinė ekspozicija, eksponatus kaupia Istorijos, Gamtos, Archeologijos skyriai, veikia Fotografijos galerija. Moteris patikina, kad jai netrūksta išmonės ir žinių sudominti muziejaus lankytojus veikiančiomis ekspozicijomis.Netekus vyro Vaidoto Prieš ketverius metus po 35-erių bendro gyvenimo metų netekusi gyvenimo pakeleivio – vyro Vaidoto, Ala tapo itin uždara. Labai pamėgo vienatvę, dar labiau įniko į knygas. Patinka lyrinė literatūra, skaito apie meną, autobiografines knygas. Mėgsta klausytis klasikinės muzikos, romansų, atgimimo metų dainų. Patinka bažnyčių architektūra, paminklai.Buityje sako nesanti pedantė, mėgsta erdvę. Negali pakęsti namų, prikimštų baldų.Šiandien Alai belieka prisiminti, kaip laisvalaikį leisdavo prieš keletą dešimčių metų. Tuomet su vyru ir sūnumi labai mėgo gamtą. Dviračiais apvažinėjo gražiausius Tauragės žaliuosius kampelius, istorines vietoves, išvaikščiojo krašto miškus. Sako, kad vienas kitą su vyru Vaidotu suprasdavo iš pusės žodžio. Ala tikina, kad netekties dieną suprato, jog nebėra to, kas jai buvo brangiausia. Pokalbį baigėme liūdnai – kai bus lemta, Ala vėl bus kartu su Vaidotu – amžino poilsio vietoje.