Būsimoji scenografė: viskas arba nieko

Gintarė Vaivadaitė Tauragės moksleivių kūrybos centre (MKC) baigė dailės klases, Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos skyriuje studijavo vizualinį dizainą. Antrame kurse apsisprendė būti scenografė, iš naujo stojo į Dailės akademiją, mokosi trečiame kurse. Pernai pagal tarptautinę studentų mainų programą „Erazmus“ tris mėnesius gilino žinias Portugalijoje. Mokslus tęsdama Dailės akademijoje ketina gilintis į žmogaus sukurtų ir jo valdomų „artistų“ – lėlių kūrimą. Gintarė nežino, kas dar ateityje ją sudomins ar net pavilios, bet savo gyvenimo be dailės neįsivaizduoja.
Ieškojimai Gintarė pasakojo, kad vaikystėje abi su dvejais metais jaunesne sesute Indre labai mėgo piešti. Vėliau piešimą primiršo, jis grįžo mokantis devintoje klasėje. Jaunąją dailininkę „atrado“ klasės vadovė, „Aušros“ pagrindinės mokyklos dailės mokytoja Vida Karbauskienė. Pamačiusi mergaitės piešinius, mokytoja paskatino ją ateiti į MKC dailės klases. Gintarė užsiminė, kad jos potraukis dailei galbūt atsineštas su genais, nes jos tėtis mėgdavo piešti kartu su dukromis, o tėčio sesuo Danguolė Valentukevičienė dirba reklamos srityje. Pirmą kartą kūrybos mergaitė ėmėsi mokydamasi pradinėse klasėse.  MKC lankydama keramikos būrelį sugalvojo pagaminti nepaprastą laikrodį. Iš molio nulipdė gulinčios moters figūrą, ketino į ją laikrodį įtaisyti, bet darbo nebaigė. Anuomet būrelio vadovas Gintarei pranašavo keramikės ateitį, bet iš kito miesto pakraščio mažai mergaitei eiti į būrelio užsiėmimus buvo per toli.  Į klausimą, kodėl metė mokslus Klaipėdoje ir stojo iš naujo – studijuoti scenografijos, Gintarė atsakė, kad pasirinktoje specialybėje buvo per mažai meno. Merginos Zodiako ženklas – Liūtas, o jiems visuomet reikia arba visko, arba nieko. Be to, scenografijoje persipina įvairios meno rūšys. Patirtis – neįkainojama Kol kas Gintarę šis platus kūrybinis baras vilioja, tačiau ji nežino, kur pasuks. Galbūt rinksis šiek tiek siauresnį kelią. Domina tekstilė, norėtų išbandyti daiktų iš stiklo pūtimo meną.Dar mokydamasi MKC su dailės klasių bendramoksle Dovile Stropute buvo surengusi savo darbų parodą. Studijuojant scenografiją po pirmojo kurso rajono savivaldybės Švietimo skyriuje buvo surengta Gintarės kostiumų eskizų Sofoklio dramai „Karalius Edipas“ ir  tapybos darbų „Užupio kiemai“ paroda. Iš Portugalijos Gintarė parsivežė keletą albumų, į kuriuos sudėta dėstytojų pasiūlytomis temomis surinkta medžiaga. Pati tuos albumus sugalvojo, kiti studentai pasitenkina paprastais segtuvais. Dar daugiau to, ko mokėsi ir išmoko Portugalijoje, sudėta į kompiuterį, o įgyta patirtis – neįkainojama. Pusdienį mudvi žiūrinėjome tai, kas buvo užfiksuota Porte. Lietuvos ryšiai su Portugalija nėra gausūs. Bet šios šalies Porto miesto teatro ir muzikos aukštoji mokykla gerai žinoma Vilniaus dailės akademijoje, nes šios aukštosios mokyklos nuolat keičiasi studentais. Pernai rugsėjį ten nuvykusi Gintarė susitiko Elizabeth, kuri kiek anksčiau mokėsi Vilniuje. Mokomi kitaip Gintarė pasakojo, kad Porte būsimieji scenografai mokomi kitaip negu Vilniuje. Pasak jos, ten mažiau meno, daugiau praktinės veiklos, studentai nemokomi piešimo, tapybos. Pas mus scenografai rengiami Dailės akademijoje, ten – teatro ir muzikos aukštojoje mokykloje, kuri turi savo mokomąjį teatrą, gamybines dirbtuves. Pas mus bakalauro studijos trunka ketverius, ten – trejus metus. Be to, ten atskirai rengiami scenografai ir kostiumų dizaineriai. Pas mus studentai mokosi scenografijos piešdami eskizus, kurdami daug kartų mažesnio mastelio maketus, ten studentai paragauja tikros scenografo duonos – patys kuria dekoracijas, dalyvauja statant spektaklius. – Be to, pas mus – daug teorijos, kūrybinių apmąstymų, o ten studentai daugiau mokosi dirbdami. Dirbama labai daug: užsiėmimai tęsiasi nuo ryto iki vakaro, tik daroma pietų pertrauka, – pasakojo G.Vaivadaitė, iš Porto parsivežusi gerus įvertinimus. Tauragiškė su bendramoksliais gamino itin sudėtingas, nors iš pirmo žvilgsnio paprastas dekoracijas, dažė kilimus. Turėjo išmokti ir pagaminti batuką, retro stiliaus skėtį. Iš to, kaip užsidegusi ji apie tai pasakojo, galima nujausti, kad merginai visa tai buvo labai įdomu. Porto teatro ir muzikos mokykloje kartu su dar keturiais kolegomis portugalais ir vokiečiu  Gintarė sukūrė scenografiją Viljamo Šekspyro dramai „Makbetas“. Spektaklis turėjo nemažą pasisekimą. Portugalų ginčai nesibaigia pykčiu Į Portą nukeliavusi Gintarė teatro ir muzikos mokyklos rūbinėje ant spintelės pamačiusi užrašytą vardą „Jonas“ labai apsidžiaugė ir ten radusį lietuvį, kad kartu mokysis. Jo ir išvaizda buvo panaši į tautiečio – šviesūs plaukai, žalios akys. Tačiau tai buvo portugalas, ir vardą reikėjo tarti kitaip – Žonas. Šiaip jau portugalai – tamsiaplaukiai ir rudakiai, karšto temperamento. – Pas juos įprasta atkakliai, triukšmingai ginčytis. Lietuviai po tokių aršių ginčų turbūt dažnai nueitų kiekvienas savo keliais, o portugalai pašūkavę toliau gražiai bendrauja. Tai labai draugiški, nuoširdūs, paslaugūs, nuolat besišypsantys žmonės, – pasakojo Gintarė.