Muzika ir instrumentai – didžioji gyvenimo meilė

2009-aisiais devyniasdešimtąjį gimtadienį švęsiančio skaudviliškio Alekso Jokubausko, turinčio neįtikėtinai gerą atmintį, pasakotojo talentą ir puikų humoro jausmą, pasakojimų galėtum klausytis visą dieną.
Knygą rašyti… tingi Į komplimentą apie šias jo savybes garbaus amžiaus senolis atsako:– Žmonės man sako, kad galėčiau rašyti knygą, bet bėda – esu tinginys.Tai tik pasiteisinimas, o kai reikia groti su „Velnio tuzino“ kapela, kai dienų dienas triūsia remontuodamas bandoniją, armoniką, akordeoną ar smuiką, tuomet jam netrukdo ne tik tariamas tingumas, bet ir garbus amžius, trinkanti klausa ar silpstantis regėjimas. Užtruko, kol mudu atsikapstėme iki šių dienų. Senolio atmintis ilgai klydinėjo toliuose. Prisiminė vaikystę tėvų namuose. Mama Liudvika Vasiliauskaitė buvusi bajoraitė, o tėvas Juozas Jokubauskas – vietinis „mužikas“, bet labai išradingas žmogus. Namuose Aleksas buvo auginamas kaip ponaitis, iki mokyklos kalbėjo tik lenkiškai. Jis pasakojo, kad dabartinė Vilniaus gatvė, kur stovi tėvų prieš karą statytas namas, buvęs kaimo kelias. O ten, kur dabar gaisrininkų pastatas, buvo tvenkinys.Gerą galvą ir auksines rankas turėjęs Alekso tėvas mokėjo pelnyti pinigų kitokiais būdais nei aplinkiniai. Išmoko batsiuvio amato, įsitaisė vėjinį malūną, pildė akumuliatorius, taisė ir gamino muzikos instrumentus, remontavo laikrodžius, dviračius, mokėjo radijo aparatą sumontuoti.– Tėvas darė geresnes bandonijas negu vokiečių. Turėjo įvairių tam tikslui įrankių, aš dar juos tebenaudoju remontuodamas instrumentus. Reikės juos į muziejų atiduoti, kai nebegalėsiu dirbti, rankos vis sunkesnės darosi, – dalijosi mintimis A.Jokubauskas.Sūnus ėjo tėvo pėdomis, bet atėjusi tarybų valdžia Jokubauskus privertė kai kurių verslų atsisakyti. Bijodamas, kad nebūtų ištremta visa šeima, tėvas pats nugriovė malūną.Kiekvieną pasakojimo epizodą Aleksas paskanina įtaigiu vaizdeliu – turgaus dienomis tėvas turėdavo sustabdyti vėjinį malūną, nes jam veikiant baidydavosi pro šalį važiuojančių ūkininkų arkliai.– Anuomet vėjai būdavo dideli, o dabar tyku ramu, bet vėl vėjo jėgaines žmonės stato. Ir mano tėvas buvo užsimanęs panašią pastatyti, buvo užsisakęs Vokietijoje, bet kilo karas, ji Skaudvilės nebepasiekė, – mena A.Jokubauskas. Likimas saugojo nuo prapulties Praėjusio amžiaus penktąjį dešimtmetį Aleksas spėjo šen ir ten pabūti ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Po keturiasdešimtųjų subūrė komjaunimo kuopelę Skaudvilėje, sportininkus. Atėjus vokiečiams vos jo nesušaudė kartu su žydais. Vėliau teko kautis jų pusėje. Buvo fronte prie Leningrado. Žlugus fašizmui galėjo keliauti kur nori, bet grįžo į Skaudvilę. Vos neišvažiavo pas „baltąsias meškas“ (anuomet žmonės taip sakydavo apie tremtį į Sibirą). Teko slapstytis. Vėliau Šiauliuose dirbo atkuriant geležinkelį. Grįžęs į Skaudvilę ėmėsi amato – ėjo tėvo pėdomis. Daugelį metų, iki pat pensijos, siuvo ruošinius batams avalynės fabrikui ir dirbtuvėms, taisė muzikos instrumentus.– Mane iš visokių keblumų gelbėjo kalbų mokėjimas – kalbėjau lenkiškai, vokiškai, rusiškai, ir muzika. Buvau ir dabar esu šioks toks muzikantas. Tuomet nebuvo radijų, grotuvų, visi norėjo gyvos muzikos. Neatsisakydavau instrumento paimti ir po sunkių darbų. Todėl man lengviau buvo sutarti su įvairiais viršininkais, – pasakoja A.Jokubauskas.Jam padėjo ir gebėjimas lengvai bendrauti su žmonėmis, humoro jausmas ir nuojauta, laiku pakuždanti, kada iš kur reikia pasišalinti, ką daryti. Aleksas tai vadina likimu. Liko vienas su muzika Sename tėvų namelyje Vilniaus gatvėje Aleksas liko vienas, žmoną Mariją trejetą metų prižiūri medikai. Bet senolis nesijaučia vienišas, jį visuomet lydi didžiausia gyvenimo meilė – muzika. Nors amžius pirštus padarė ne tokius lanksčius, akis ne tokias akylas ir, didžiausia kančia muzikantui, muzikos instrumentų meistrui, ausys nebe taip gerai girdi, jis neatsisako savo didžiosios meilės – groja, taiso muzikos instrumentus.– Svarbu, kad pirštai dar klauso. Akims gali padėti akiniai, o klausą stiprina aparatas, už kurį sumokėjau du tūkstančius litų, – pasakoja A.Jokubauskas.Jis svajojo, kad duktė Regina pasirinks muzikantės kelią.– Jos balsas buvo stebėtinai gražus, gera muzikinė klausa. Baigė muzikos mokyklą, grojo akordeonu. Muzikanto amatas sunkus, nepanorėjo duktė jo rinktis. Studijavo anglų kalbą, bet tapo televizijos diktore. Dabar įgarsina filmus, dirba reklamos firmoje, – Aleksas pasakoja apie vienintelę atžalą – dukrą, buvusią LTV diktorę Reginą Jokubauskaitę. Senukas tikina, kad namuose pats viską moka pasidaryti: kambarius susitvarkyti, valgį pasigaminti, tad vis juokauja, jog galėtų virėjas būti. Akordeoną išmainė į armoniką Bet jam svarbiausia būti muzikantu. Giriasi:– Visas dainų šventes su smuiku atgrojau, dabar dar „Velnio tuzino“ kapeloje groju.Bandonija groti jį vaikystėje išmokė tėvas, armonika pakluso mokantis pradinėje mokykloje, smuiką perprasti paauglystėje padėjo vargonininkas. Atsinešęs mažytę armoniką Aleksas pagarbiai ją pristatė:– Tai „Vienos“ armonika. Žmogus atnešė ją taisyti. Visai sugadinta ir bet kaip sulipdyta buvo. Sutaisiau. Ja sunku groti išmokti, trauki dumples – vienu balsu šaukia, spaudi – kitu. Man ji labai patiko, išmainiau į akordeoną. Pasigirdo lietuviška melodija, vėliau – kažkas netikėto šiam instrumentui. – Tai paauglystėje pirmą kartą girdėtas džiazas. Pagaunu lyg žydiškos melodijos motyvą. Ką išgirdęs, galiu bet kada atkartoti, – atviravo muzikantas, muzikos instrumentų meistras. A.Jokubauskas prisimena, ką grojo ir dainavo Pupų dėdė, kur ir kada jį matė. Apie kiekvieną muzikos instrumentą, kurį laikė rankose, galėtų įdomiausių istorijų papasakoti. Kartą senas muzikantas buvo sujaudintas iki ašarų, kai jam atnešė taisyti seną bandoniją. Pradėjęs darbą jis pamatė, kad dumplės šiam instrumentui darytos dar jo tėvo beveik prieš šimtą metų.