Restoranu gali vadintis ir kaimo „arklidė“

Restoranu šiais laikais, pasirodo, gali vadintis bet kuri maitinimo įstaiga. Kaip savo įstaigą įvardinti, kavine ar restoranu, sprendžia pats verslininkas. Tad nenuostabu, kad Tauragės maitinimo įstaigose galime išvysti visko: tariamų restoranų, kurios iš tiesų yra kavinės, ir tikrų restoranų, kur alus pilstomas į plastmasinę tarą. Ko gero, tai ir lemia, kad tauragiškiai nepriklauso Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijai (LVRA). 
Pasidomėti šia tema paskatino skaitytojo skambutis. Mat, pasak jo, praėjusią savaitę Tauragėje, restorane „Banga“ renginio metu lankytojams alus buvo pilamas į vienkartinius indus. Kas tai – verslininko požiūris į klientą ar sunki maitinimo įstaigos ekonominė padėtis?Restorano „Banga“ savininkas Vytautas Kiminius patvirtino, kad tą vakarą organizuoto renginio metu išties alus buvo pilstomas į plastmasinę tarą. Tačiau toks buvo renginio organizatorių sumanymas.– Mes tik suteikėme renginiui patalpas. Be to, renginys buvo skirtas jaunimui, o organizatoriai iš anksto dar negalėjo pasakyti, kokia programa tą vakarą vyks. Tik paaiškino, kad bus kažkas panašaus į diskoteką. Todėl jie patys, užsisakydami salę, prašė, jog alus būtų pilstomas į plastmasinius bokalus, kad vėliau organizatoriams nereikėtų dengti sudaužytų bokalų nuostolio. O mums, kaip žinia, kliento užsakymas – šventas reikalas. Šiaip stiklinių bokalų „Bangoje“ netrūksta, netgi juos nuomojame, ir lauko kavinėje vasarą alų pilstome ne į plastmasinius, o į stiklinius bokalus, – aiškino verslininkas.Tiek veterinarijos specialistai, tikrinantys maitinimo įstaigas, tiek LVRA tvirtina tą patį: taisyklių, kuo turi išsiskirti restorano vardą pelniusi įstaiga, nėra. Ir ne tik Lietuvoje.– Kaip savo įstaigą pavadinti, sprendžia patys verslininkai. Taip yra visur. Tiesa, yra šalių, kur galioja vidinis susitarimas, vidiniai reikalavimai, bet oficialiai galiojančių, vyriausybės lygiu patvirtintų taisyklių nėra ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje, – sakė LVRA vykdančioji direktorė Eglė Dilkienė.Tauragės valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininkas Kęstutis Patašius patvirtino: aiškios ribos tarp kavinės ir restorano nėra, skirtumų yra tik tarp valgyklos ir restorano tipo įstaigų.– Restoranų veiklą nurodo visuomeninio maitinimo įmonės, kurių patalpų aplinka ištaigingesnė, išskirtinė, inovatyvus aptarnavimo stilius, brangus, aukštesnės kategorijos negu valgykloje maistas, patiekiami plataus asortimento kulinarijos ir konditerijos patiekalai, gėrimai. Pagal Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių į restoranų klasę įeina įstaigos, kuriose vartotojams teikiamas maistas, nepriklausomai nuo to, ar maistas pateikiamas jiems sėdint, ar jie patys save aptarnauja, pasirinkdami patiekalus iš pateikto maisto, ar jie valgo paruoštą maistą vietoje, ar išsineša jį, ar maistas yra pristatomas jiems į namus, – aiškino K.Patašius.Paklaustas, kaip vertina situaciją, kai restorane gėrimai pilstomi į plastmasinę tarą, Tauragės VMVT viršininkas iš pradžių tuo negalėjo patikėti, o LVRA vykdančioji direktorė E.Dilkienė nusijuokusi atsiduso:– Va, čia ir yra įrodymas to, apie ką kalbėjau: viskas priklauso nuo paties verslininko, nuo jo požiūrio į savo verslą. Jeigu paimtume kaip pavyzdį bet kurį asociacijos nuolatinį narį, tarkime, kokį Vilniaus centre įsikūrusį restoraną. Kaip manote, ar jo savininkas šitaip rizikuotų? Nesvarbu, kad šalyje nėra taisyklių, apibrėžiančių, kaip turi dirbti restorano vardą turinti įstaiga. Bet kuris restoranas turi laikytis nuostatos, kad tai aukštesnio lygio aptarnavimą, aukštesnio lygio serviravimą, gausesnį patiekalų skaičių galinti pasiūlyti įstaiga. Pirmiausia toks verslininkas turėtų pats sau iškelti klausimą, ar klientas, eidamas į restoraną ir radęs jo įsivaizdavimo neatitinkančią atmosferą, dar kartą čia sugrįš. Mano supratimu, Lietuvoje verslas dar nėra pribrendęs tam, kad galėtume aiškiai reglamentuoti, kuri maitinimo įstaiga kurią kategoriją atitinka. Galbūt ateityje bus galima kalbėti ir apie kitokį verslininkų mąstymą. Kita vertus, jau dabar turime asociacijoje narių, kurie, nepaisydami ekonominio sunkmečio, visomis išgalėmis stengiasi išlaikyti prestižą, gerą vardą. Kai kam vis dėlto vardas daug reiškia, – kalbėjo E.Dilkienė.Anot V.Kiminiaus, restoranų versle yra kitaip nei viešbučių.– Mes, dirbantys šioje srityje, nuolat apie tai mąstome, pasikalbame. Iš pradžių ir mums būdavo keista, kad nėra jokio skirtumo, kaip savo įstaigą pavadinsi: restoranu, kavine, svetaine, užkandine. Taisyklių nėra. Restoranų versle yra kitaip nei viešbučių, kur viskas aišku, viskas apibrėžta. Ten tik pabandyk ko nors nepadaryti ir kaip mat neteksi žvaigždės, o su restoranu kitaip. Kartais atrodo, kad bet kuriame kaime galima atidaryti valgyklą, pakabinti užrašą „Restoranas“, ir tai bus restoranas. Net ir veiklą registruojant „Registrų centre“ niekas nesikiša į šį reikalą. Taigi galime diskutuoti, rašyti, kritikuoti. Niekam dėl to galvos neskaudės, – baigė pokalbį V.Kiminius.