Seni geri „žiguliukai“

Transportas – neatsiejama mūsų kasdienybės dalis. Pilkomis gatvelėmis zuja ištisi automobilių srautai. Vieni darban, kiti skuba į namus, treti tiesiog mėgaujasi vairavimo galimybe. Čia pat praskuodžia prabangus verslininko visureigis, paskui jį seka virtinė įvairiausių markių ir gabaritų lengvųjų automobilių. Nieko nuostabaus, jei ne jie – išskirtiniai, tuo pat metu šimtus kartų matyti, vienų mylimi, kitų ironišku žvilgsniu palydimi „žiguliai“.
Šeimos talismanasTauragiškė, Žemės ūkio konsultavimo tarnybos konsultantė Regina Rimkienė su VAZ 2106 markės automobiliu draugauja beveik 20 metų. 1989 metais pagamintą „žiguliuką“ savininkė nusipirko išliejusi daug prakaito. Tuomet prekiavo morkomis ir svogūnais, dalį reikalingos sumos dovanojo tėveliai. – Galbūt todėl jo neparduodu ir nekeičiu. Šis automobilis – dalis mano šeimos, – pasakojo Regina. Pašnekovė kas rytą juo važiuoja į darbą, savaitgaliais – į sodą, kartais nuvažiuoja aplankyti vaikų ir anūkų, gyvenančių kituose Lietuvos miestuose. Reginos „žiguliukas“ juda be priekaištų ir atitinka nedidelius vairuotojos keliamus reikalavimus.Naują įsigyti per brangu Atsibudusi ryte ponia Regina rami. Ji nesibaimina, kad kas nors kėsinsis į jos „žiguliuką“. Tokių niekas nevagia – tai dar viena priežastis, kodėl ji nesiskiria su šia transporto priemone. Tačiau norinčių nupirkti dabar jau gana retai gatvėse sutinkamą mašiną buvo. Prasidėjus masiniam automobilių importui žmonės skubėjo parduoti senuosius ir įsigyti naujus automobilius. Rusai ne kartą Reginai siūlė dideles sumas pinigų, bet Regina nepasidavė. – Mano kaimynai pardavė „žigulius“ ir nusipirko „audi“. Pastarasis dabar nė iš tolo neprilygsta maniškiui, – šypsodamasi pasakojo mėlynojo „žiguliuko“ savininkė. Tada jai nė karto netoptelėjo mintis pakeisti šią transporto priemonę. Dabar taip pat yra norinčiųjų jį iš Reginos nupirkti, bet nebeapsimoka parduoti. Automobilių sportui tokių relikvinių mašinų ieškantys vyrukai yra siūlę 500 litų, tačiau Regina net nesileido į kalbas. Vis dėlto pašnekovė pripažino, kad norėtų įsigyti visureigį, deja, neleidžia finansinės galimybės: – Naujo neįkandu, o katės maiše pirkti nenoriu.Techninės naujovės nesvarbios Vairuojant tokios markės automobilį, be abejonės, tenka pamiršti tokius dalykus, kaip vairo stiprintuvas, patogi pavarų perjungimo, modernesnė stabdžių sistemos, elektra valdomi langai ir veidrodžiai, klimato kontrolė, saugos pagalvės ir dar galybė technikos naujovių, kurių prikimšti dabartiniai automobiliai. Viso to Reginai nereikia. Natūralu, kad kai nėra visų šių techninių prietaisų, daug rečiau tenka lankytis autoservisuose. Bet net ir dėl nedidelių gedimų pašnekovė nesuka galvos, leisdama juos išspręsti profesionalams: – Tegul kiekvienas dirba savo darbą. Didesnių nelaimingų eismo įvykių išvengusi vairuotoja nesiskundė „žigulio“ detalių trūkumu. Tiesa, pripažino, kad kartą nemažai laiko užtruko, kol rado įsigyti savo „žiguliukui“ naują žibintą. Tąkart aptiko jį tik Šilalėje. R.Rimkienė džiūgavo turėdama anuomet visiems įprastą, o dabar jau išskirtinį automobilį: – Nejaučiu diskomforto, kad vairuoju šitą senuką, toks jau mano charakteris. Beje, išskirtinį automobilį pastebėjo ir jos darbovietės klientai, stovintis automobilis išduoda Reginos buvimo vietą. Jai smagu, kai aplinkiniai pastebi jos mašinytę, smagu, kai aplankantys anūkai prašo močiutės nuvežti juos į sodą mėlynuoju „žiguliuku“.„Žiguliai“ – pagal paskyrą Pagėgių savivaldybės Vilkyškių miestelyje gyvenantis Vladimiras Ščerbakovas „žiguliais“ važinėja visą gyvenimą. Jis vienas pirmųjų šiame krašte tuo metu nusipirko VAZ 2103 markės automobilį. Pagal anuometę tvarką paskyrą mašinai pirkti gavęs Vladimiras už 7000 rublių automobilį įsigijo Sovetske, Kaliningrado srityje. Žinoma, situacija visai nepanaši į šiandien mums įprastą automobilio pirkimą. Ilgos paieškos, ir rezultatas – visų nuostabą keliantis kelių gražuolis, kurį Vladimiras kaip įmanydamas puoselėjo ir prižiūrėjo. Šiuo metu vairuojantis jau trečią „žiguliuką“, jo šeimininkas sako nekeistų šios mašinos į jokios kitos markės automobilį. 1986 metų gamybos VAZ 2107 tarnauja be priekaištų. Priešingai – Vladimiras nuplanavęs įsigyti dar vieną tokį patį automobiliuką. – Pripratome prie jo, o ir žmonai daug patogiau įsėsti į šitą nei į vaikų vairuojamus naujų modelių automobilius, – kalbėjo Vladimiras. „O man kaip tik unoras“ Nauja transporto priemonė Vladimirui nereikalinga ir dėl to, kad „žigulį“ prižiūrėti labai paprasta. Pirmojo savo „žigulio“ nepardavęs, dabar jo detales naudoja dabartinio remontui. Už ūkinio pastato ant šono apverstas automobilis kelia šiltus prisiminimus. Pats atliekantis smulkesnius remonto darbus Vladimiras sako, kad žino, kur ir variklio gedimą galima suremontuoti. Kartą tai jau teko daryti, vežė tada į Kauną. Nors ši transporto priemonė sunaudoja apie 10 litrų benzino, Vladimiras to nesureikšmina. Važiuoja jis nedaug: į parduotuvę, pas daktarą, kartais į Tauragę. Benziną A-92 pilasi degalinėje, kartais iš Sovetsko parsiveža A-76. – Ten jis labai pigus, bet ne toks geras, kaip anksčiau, trūkčioja mašina nuo jo, – sakė Vladimiras.Daug metų vairuotoju dirbęs vyras 70 km/h greičio sako niekada neviršijantis. Tačiau prasitarė, kad yra bandęs savo „žiguliuko“ galimybes, esą 120 km/h greitį viršijęs automobilis kaukė ne savo balsu. Vladimiras didžiuojasi, kad vis dar vairuoja „žiguliuką“, visai priešingai nei jo anūkai. – Važiuojant kartu jie lenkiasi ant galinės sėdynės, kad niekas nepastebėtų jų, o man kaip tik unoras, – juokėsi Vladimiras.