Stasys Andreikėnas: „Tegu protestuoja, nes nėra kito būdo apsiginti“

Lietuvoje vėl prasidėjus gyventojų protesto akcijoms, šalies televizijos rodo archyvinę medžiagą apie garsiausius protestuotojus, tarp kurių yra ir tauragiškių. Vienas jų – Stasys Andreikėnas, kuris, iš baldų fabriko „Tauras“ reikalaudamas sumokėti jam priklausantį atlyginimą, panaudojo įvairias protesto formas – badavo Tauragėje ir prie Prezidentūros, pėsčias ėjo į Vilnių, grasino susideginti. Paprašius pasikalbėti apie praeitį S.Andreikėnas atsakė:
– Ir kiti žiniasklaidos atstovai iš manęs prašė interviu. Bet atrodo, kad jiems rūpi tik skandalai, todėl nesutikau kalbėtis, o „Tauragės kurjeriu“ pasitikiu. Tai, ką buvau priverstas daryti praeityje, verčiau būtų pamiršta. Noriu ramiai gyventi, dirbti darbą, kuris man labai patinka. Įsidarbindamas Klaipėdoje registruotoje saugos firmoje „Grifas“ nuo jo vadovo nieko nesuslėpiau, bet vis tiek nemalonu, kad tampomi seni dalykai, pateikiama ne visa buvusi mūsų šeimos skaudi situacija. Mudu su žmona auginome du nepilnamečius vaikus, o „Tauro“ darbininkams mėnesiais nebuvo mokami atlyginimai, privalėjome išsiversti su nedideliu žmonos atlyginimu. Po protesto akcijų dar sunku buvo ilgam susirasti normalų darbą, nes manęs bijojo tie, kurie turėjo ką slėpti – vokeliuose mokamus atlyginimus, neapmokėtą darbo laiką ar dar ką nors. – Kaip vertinate šalyje vėl prasidėjusias protesto akcijas? Ar būtumėte linkęs jose dalyvauti?– Jeigu žmonės turi dėl ko protestuoti, tegu protestuoja, nes nėra kito būdo apsiginti, pats tuo įsitikinau. Bet tai turi būti daroma tik teisėtomis priemonėmis. Aš jokiose akcijose neketinu dalyvauti, nes manęs niekas neskriaudžia, viskuo esu patenkintas. Vaikai užaugo, abu su žmona ir sūnus Ramūnas turime mėgstamus darbus, su Ramūnu dirbame toje pačioje saugos firmoje. Man jau penkiasdešimt penkeri metai, būčiau laimingas, jei dabartiniame darbe sulaukčiau pensijos. – Kaip parduotuvėje turi dirbti geri saugos darbuotojai?– Taip, kad parduotuvėje viskas būtų gerai, o jų darbas būtų tarsi nematomas.– Grįžkime dešimtį metų į praeitį. „Tauro“ baldų fabrikas darbuotojams nebemokėjo atlyginimų, bet tik Jūs vienas ėmėte protestuoti – pasistatėte palapinę aikštėje prie miesto pilies, badavote daugiau kaip savaitę. Kodėl kiti Jūsų nepalaikė, neprisidėjo?– Pritarė, palaikė, bet slapta, viešai reikalauti uždirbtų pinigų žmonės nedrįso, o kai kurie dar tikėjo pažadais. Palaikė vaikai, ypač sūnus Ramūnas. Žmona Zita labai jaudindavosi, todėl jai ne viską sakydavau. Daug padėjo Lietuvos laisvės sąjungos lyderis Saulius Oželis. Bet netrūko ir pavydinčių, mane smerkiančių, kad savo uždirbtus pinigus plėšte išplėšiau. Negavau tik maždaug keturių tūkstančių litų delspinigių, o bendradarbiai tik daug vėliau iš Bankrutuojančių įmonių fondo atgavo mažą dalį uždirbtų pinigų.– Ar save laikote kietu žmogumi: vienas protestavote – plaukėte prieš srovę?– Pačiam save vertinti sunku, bet nebuvo kitos išeities – reikėjo pamaitinti, aprengti du vaikus, susimokėti už butą. Sūnus, negalėdamas įvykdyti reikalavimo į brandos egzaminus ateiti su kostiumu, buvo atsisakęs juos laikyti, Švietimo skyriaus atstovai prikalbino, tačiau dalį drabužių reikėjo skolintis. Aš nieko ir iš nieko dovanai neprašiau, tik reikalavau sumokėti uždirbtus pinigus, vienu metu su delspinigiais buvo susikaupę apie dvylika tūkstančių litų. Mano tėvas, iš fronto grįžęs su ordinais ir be vienos kojos, mokė: „Jei esi teisus, nors ir per galvas lipk, bet savo pasiimk!“ – Iš tarties jaučiu, kad esate suvalkietis.– Gimiau ir augau Kalvarijoje, daugiavaikėje šeimoje, buvome šeši broliai, tačiau dėl mano protesto akcijų kitų pašiepiami suvalkietiški bruožai niekuo dėti. Manote, lengva devynias dienas badauti iš rajono mero gavus leidimą palapinę pasistatyti tik dieną? Mane badaujantį aplankė „Tauro“ fabriko vadovai, siūlė vietoje pinigų imti baldus, bet jų juk nevalgysi, o parduoti galėjai tik už pusę kainos, bendradarbiams už darbą buvo mokama tokiu pat būdu. Po šios badavimo akcijos patekau į ligoninę. Tas pats atsitiko ir Vilniuje.– Į sostinę išėjote pėsčias. Tuomet mes su kolegomis Jus išlydėjome iš autobusų stoties. Ar iš tiesų visą kelią iki sostinės nuėjote pėsčias? Ką valgėte, kur ilsėjotės?– Pinigų kelionei neturėjau. Sostinę pasiekiau žaizdotomis kojomis. Eidamas į Vilnių tapau žinomas, kelyje aplenkę vairuotojai vėliau pakelių užeigose mane vaišino, pinigų pirkti maistui neturėjau. Miegodavau pakelių krūmuose, nes dar nebuvo šalta. – Kuri protesto akcija labiausiai padėjo atgauti uždirbtus pinigus?– Vilniuje surengtos akcijos, jų buvo keletas. Badaujantį mane aplankė Prezidento patarėjas, buvęs tauragiškis Albinas Januška, davė 500 litų ir Prezidento vardu pažadėjo, kad „Tauro“ administracija kas dešimt dienų mokės po 500 litų, kol bus grąžinta visa skola. Kol šis žmogus buvo poste, žadėtus pinigus gaudavau, tačiau viskas baigėsi, vos jo neliko.– Tada su benzino bakeliu nuėjote į aikštę prie Prezidentūros.– O kas man beliko daryti, kai po eilinės akcijos Vilniuje grįžęs iš direktorės paprašiau pinigų, išgirdau tokį atsakymą: „Pas patį Dievą eik skųstis, pinigų negausi!“ Pradėjau galvoti, kad netekus maitintojo valstybė mano vaikais pasirūpins… Per akciją mane sulaikė policija, neturėjo kur dėti, todėl nuvežė į ligoninę, bet psichiatrai pasakė: „Esi sveikas ir laisvas“. Po to „Tauras“ su manimi atsiskaitė, liko nesumokėti tik delspinigiai. Aš vis dėlto įrodžiau, kad įmanoma atsiimti uždirbtus pinigus. Nemažai akcijų surengęs sugebėjau išvengti baudžiamosios bylos, nes prieš ką nors darydamas konsultavausi su policijos atstovais Tauragėje, man daug padėjo, patarė Saulius Oželis. Už paskutinę akciją prie Prezidentūros buvau įspėtas už viešosios tvarkos pažeidimą, nieko tokio, nes šis įspėjimas galioja tik vienerius metus.– Kokias viltis siejate su ateitimi?– Kaip minėjau, turiu mėgiamą darbą, dirbu labai gerame kolektyve. Norėčiau, kad vaikai sukurtų šeimas, mudu su žmona sulauktume anūkų. Labai norėčiau, kad vaikai turėtų savo pastogę, mudu su žmona galėtume pasimėgauti ramybe, mat visi iki šiol gyvename vieno kambario bute.