Tauragiškė išgyveno žemės drebėjimą Italijoje

Tauragėje gyvenanti moteris, išgyvenusi balandžio 6 dieną Italiją, Ambruco regioną ir jo apylinkes, nusiaubusį žemės drebėjimą, dar negali pamiršti kraupaus įvykio. Sunkiai įkalbėjome didelį stresą patyrusią Virginiją savo išgyvenimus papasakoti laikraščiui, tačiau tam, kad ir kiti suprastų, kaip jaučiasi tokios nelaimės ištiktieji, moteris sutiko pasidalyti patirtimi.
Svečiavosi ne pirmą kartą  Virginija į Italiją susiruošė balandžio 1 dieną. Pasisvečiavimas šioje šalyje moteriai nebuvo pirmas – jau maždaug šešetą metų Italijoje gyvena jos 27-erių dukra Aira, dukros draugas 39-erių Valerio bei dvejų su puse poros sūnus Davide. Astos ir Valerio šeimoje Virginija buvo dažnas svečias – moteris ir anūką padėjo auginti, tad italų kultūra ir kalba Virginijai jau buvo pažįstama. Eilinė išvyka į Italiją, Abruco regioną, buvo planuota iš anksto. Nelaimei, būtent regiono sostinė L‘Akvila, turinti apie 70 tūkst. gyventojų, buvo galingo 6,3 balo stiprumo žemės drebėjimo epicentras. Juto žemės virpėjimus Nelaimė Abruco ir aplinkinius regionus ištiko balandžio 6-osios paryčiais. Virginija pasakoja, kad gerai prisimena nelaimės išvakares. Ji kartu su dukters šeima leido laiką namie prie televizoriaus. Apie 11 valandą vakaro Virginija pajuto nedidelį virpėjimą, sako išsigandusi:– Vakarojome prie televizoriaus. Staiga pajutome žemės virpėjimą, išgirdome ūžiant automobilių signalizacijas. Aš ne juokais išsigandau, puoliau prie langų pažiūrėti, kaip elgsis kaimynai. Pastebėjome, kad kai kurie žmonės iš namų ėmė nešti pagalves bei apklotus ir krauti juos į automobilius. Tada greitai susėdę kažkur išvažiavo. Paklausiau vaikų, ar tik nevyksta kažkas blogo, tačiau žentas su dukra mane greitai nuramino – atseit taip Italijoje kartais nutinka ir nėra reikalo pernelyg baimintis. Dar pajuokavome, kad čia darosi pavojinga – teks važiuoti gyventi į Tauragę. Netrukus sugulėme – aš savo kambaryje, vaikai – savo. Liko kaip stovėjo Trečią valandą nakties Virginiją iš miego pažadino galingas sprogimas, panašus į bombos. Moteris atsibudo ant žemės – matyt, sprogimo buvo išmesta iš lovos. Virginija bandė bėgti į dukters kambarį, tačiau tai moteriai sekėsi sunkiai:– Pamenu, kad koridorius, kuriuo bandžiau pasiekti dukros kambarį, tiesiog siūbavo, jaučiausi kaip laive. Kol nusigavau iki vaikų, į sienas apsidaužiau alkūnes. Įbėgusi į dukters kambarį, uždegiau šviesą ir sustingau iš siaubo – labai išsigandę dukra su žentu bei sūnumi susigūžę gulėjo lovoje ir šaukė mane prisijungti prie jų. Pamenu, kaip Valerio šaukė, kad saugočiausi lempos, kuri tiesiog lingavo palei mano galvą. Aš taip pat atsiguliau. Drebėjau iš baimės, šaukiau. Laukėme, kol tas siaubingas žemės dundėjimas baigsis. Kai siūbavimas šiek tiek aprimo, visi puolėme prie išėjimo. Girdėjau, kad žentas šaukė, jog jokiu būdu nesinaudotume liftu, neitume laiptų viduriu, nes jie gali prasiskirti. Laimei, Valerio nebuvo įvaręs automobilio į garažą – išlošėme kelias minutes. Visu greičiu lėkėme į Valerio sesers namus – žentas jaudinosi, ar jai nieko nenutiko. Kol važiavome keliu, palei kurį, beje, nutįsę kalnai, matėme galybę sugriuvusių namų, griuvėsiais užverstų automobilių. Nuo kalnų žemyn riedėjo galingi akmenys – laimei, žmones nuo riedulių saugo specialūs tinklai, todėl akmenys mūsų nekliudė. Valerio sesers daugiabučio pirmąjį aukštą radome tiesiog suknežusį: sienose žiojėjo išgriuvusios skylės, žmonių būstai matėsi kiaurai. Deja, Valerio sesers nerado. Labai jaudinomės dėl Valerio, kol jis ieškojo sesers, – buvo pavojinga būti pastate, bet kurią akimirką daugiabutis galėjo sugriūti. Paieškoms negalėjome skirti laiko – tai buvo pavojinga, o ir stovėti vietoje buvo nesaugu – žemė galėjo tiesiog prasiverti, kaip, tarp kitko, nutiko netoli Valerio darbo kabineto. Pajudėjome į specializuotą automobilių aikštę. Tai didžiulis sklypas, dydžio kaip keturi futbolo stadionai, aplink kurį nėra jokių pastatų ir medžių, – nakties siaubus prisimena moteris.Anot Virginijos, šeima namus paliko kaip stovėjo – į automobilį sušoko vilkėdami pižamas, basi. Nespėjo pasiimti nei apkloto, nei šiltesnio drabužio. Artimieji galvojo apie blogiausia Labiausiai moterį stebina, kaip unikaliai veikia žmogaus smegenys ištikus pavojui:– Prieš palikdamas namus žentas pribėgo prie spintelės, ant kurios gulėjo mūsų mobilieji telefonai, piniginės, namų bei automobilio raktai. Kaip paaiškėjo vėliau, Valerio griebė tik automobilio raktelius – nieko daugiau. Stovėjimo aikštelėje pradėjome mąstyti apie tai, ką palikome namie, kas dabar praverstų, ir paaiškėjo, kad neturime net raktų, o duris išbėgdami užtrenkėme. Negalėjome paskambinti Valerio giminaičiams, pasiteirauti, ar jiems viskas gerai, – pasakojo moteris.Aikštėje šeima liko, kol išaušo. Po patirto siaubo buvo sunku užmigti – snaudė tik mažasis Davide. Visą naktį Virginija ir jos artimieji klausėsi naujienų per radiją, kalbėjosi. Apie 7 valandą ryto šeima pajudėjo Valerio tėvų namų link, kurie gyvena daugiau kaip 50 km už sprogimo epicentro. Grįžti daiktų pabijojo, todėl taip ir liko su pižamomis. Tėvų namuose nerado – jie buvo išvykę į Boloniją. Kadangi Valerio tėvai gyveno senos statybos name, jame likti šeima pabijojo – išvažiavo į naujos statybos tėvų butą. – Kadangi Valerio tėvai buvo išsivežę mobiliuosius telefonus, negalėjome paskambinti į Lietuvą artimiesiems. Tėvai grįžo po 4 dienų – tada pirmą kartą paskambinau giminėms į Lietuvą. Brolis prisipažino, kad jau galvojo apie blogiausia. Tiesą pasakius, jei drebėjimas būtų buvęs bent 0,1 balo stipresnis, galėjo būti daug prasčiau, – atviravo Virginija. Neįmanoma nupasakoti Grįžus tėvams, tame trijų kambarių bute, Virginijos teigimu, šeima gyveno kaip tikri čigonai: viename kambaryje glaudėsi ji ir dukters šeima, kitame – Valerio tėvai, trečiame – giminaitė. Sako, buvo apsirengę bet kuo – į grožį nežiūrėjo. Taip šeima gyveno savaitę. Kai nebeliko grėsmės grįžti į savo namus, butą paliko Valerio tėvai bei giminaitė, o Aira su šeima liko gyventi uošvių bute. Virginija Italiją paliko gegužės 1-ąją. Sako, Aira su šeima mąstė atvažiuoti į Tauragę pailsėti, pabėgti nuo blogų išgyvenimų, tačiau nutarė nieko nelaukti ir neatidėlioti – kurti naują gyvenimą jau kitame, Valerio tėvų, mieste:– Į savo namus dukrai grįžti nebeįmanoma. Visas miestas sugriuvęs, pastatai sukniužę, visur bėga vanduo. Nors vaikų namai labai nenukentėjo – nulekiojo sieninės spintelės, išsiskyrė miegamojo siena, tačiau sugriuvo pats namas. Be to, sustojo viso miesto gyvenimas: vaikai nebeina į mokyklas, studentai – į universitetą, niekas nedirba. Vaikai norėjo iš namų pasiimti dokumentus, tačiau norint tai padaryti teko prašyti apylinkes saugančių pareigūnų leidimo – teritorija saugoma, bijomasi naujų drebėjimo bangų, – teigė Virginija.Virginija iki šiol sunkiai kalba apie patirtus išgyvenimus: ji gali papasakoti apie tai, kaip bėgo iš dukters buto, kaip naktį praleido automobilyje, kaip teko gyventi naujuose namuose, tačiau tai, ką išgyveno tą naktį, jai sunku apibūdinti. Moteris sako, kad tai, ką tą naktį jautė, žodžiais nusakyti neįmanoma.