Tėvo ir jo sūnų laimė – buvimas trise

Vos prieš keletą metų tauragiškiai Vaiva ir Henrikas Milišauskai buvo laimingi, o aplinkiniai ir artimi jiems žmonės gėrėjosi darnios šeimos gyvenimu. Vaiva ir Henrikas žavėjo šiltais tarpusavio santykiais. Kai jųdviejų sūnui Modestui buvo dešimt metų, apie Milišauskų būstą  vėl pradėjo sukiotis gandrai – Vaiva laukėsi antro vaikelio. Džiaugsmui, regis, nebuvo ribų. Visi trys tada manė, kad netrukus turės viską, ką paprastai vadiname pilnatve. Deja…
Ligos neįveikėDar Vaivai besilaukiant mažojo Kevino (taip tėvai pavadino antrąjį sūnų), jai buvo diagnozuota nepagydoma liga. Henrikui apie baisią žinią medikai nesakė. Ligai progresuojant, aštuntąjį nėštumo mėnesį, norėdami išgelbėti mažylį, Vaivai medikai atliko Cezario pjūvį. Tuomet apie šeimos nelaimę sužinojo ir Henrikas. Tikėdamasis padėti žmonai, nors kiek palengvinti jos skausmą, vyras įniko į medicinos enciklopedijas, ėmė domėtis liaudies medicina. Tačiau viskas buvo veltui. Nors medikai moteriai prognozavo dar ketverius ar penkerius metus gyvenimo, likimas iš jaunos šeimos mamą atėmė kur kas greičiau. Jauna moteris silpo akyse. Ji išėjo prabėgus dešimčiai mėnesių po Kevino gimimo.Nepalūžti padėjo sūnūsNamiškiams nelaimė sukėlė didžiulį šoką: aptemo Milišauskų gyvenimas. Artimieji negalėjo patikėti tuo, kas įvyko. Henrikui skaudėjo širdį, tačiau iš visų jėgų jis bandė suvokti, kad mylimosios nebėra. Dešimtmetis Modestas kas rytą vis laukdavo iš miegamojo išeinančios besišypsančios mamytės ir nė girdėti nenorėjo apie tai, kad jo brangiausias žmogus išėjo amžiams. Henrikui prasidėjo kiti rūpesčiai. Jo ilgesį žmonai prablaškydavo rūpinimasis mažuoju sūneliu, o ir Modestui, pasak tėčio, reikėjo pagalbos – ir moksle, ir buityje, ir susigaudyti savo mintyse. Mažasis Kevinas neleido Henrikui palūžti – reikėjo ieškoti išeities. Neišnešiotas sūnelis gimė nesveika širdele, patologiška gerklyte. Be to, mažiukas buvo labai neramus. Savo verslą (nors ir smulkų) turėjęs Henrikas su darbu atsisveikino. Namų rūpesčiai tėčiui tapo sunkiu, bet savu vargu, meilė vaikams – atsakomybe ir gyvenimo būdu.Ilgai nesusitaikė su mamos mirtimiKetvirtąją klasę, tuomet dar buvo gyva mama, Modetas Milišauskas baigė gerai. Tėtis sako, jog pradinėse klasėse jo sūnui apskritai puikiai sekėsi. Mirus mamai, berniuko mokslai pradėjo ristis žemyn, jis nieko nebenorėjo, daugeliui dalykų tapo abejingas. Iš depresinės būsenos tėtis vaiką vadavo leisdamas jam dalyvauti įvairioje popamokinėje veikloje. Modestas lankė futbolo treniruotes, mokyklos orkestre pūtė trimitą, grojo kitais pučiamaisiais instrumentais. Henrikas sako, kad jo vyresnėlis – gabus, todėl ir netrukdo sūnui savo gebėjimus bandyti daugelyje sričių, kad tik jis taip stipriai nesiilgėtų Anapilin iškeliavusios mamos.Šiandien vaikinukui – 14 metų. Auga jo poreikiai, norai. Dabar Modesto svajonė – įsigyti motorolerį. Nors tėtis grįžo prie darbo, neišgali tenkinti visų Modesto užgaidų, todėl pasiūlė sūnui užsidirbti pačiam. Dabar berniukas sako ieškąs darbo, kad, prasimanęs pinigėlių, galėtų įsigyti išsvajotą „metalinį žirgą”.Laikas užpusto pėdasPasiteiravus, ar nebūtų paprasčiau į namus parvesti pagalbininkę – moterį, kuri būtų ne tik gyvenimo draugė, bet ir padėtų buityje, Henrikas tik kukliai nusišypso:- Ne. Per beveik penkerius metus, kai visą save atiduodavau tik vaikams, moterims širdyje tarsi nelikdavo vietos. Tiesa, Henrikas pripažįsta, kad jų būta. Ir ne viena. – Nenoriu, – sako, – kad vaikai turėtų pamotę. Noriu, kad jų širdelėse liktų šviesus mamos vardas.Ir šiandien Henriko gyvenimas skirtas tik vaikams. Tačiau taip, kaip prieš keletą metų, sūnų nebelepina – nei maistu, nei pramogomis. Moko juos gyventi savarankiškai. Kartu lanko spektaklius, koncertus. Stengiasi, kad kuo dažniau visi kartu švęstų šeimos šventes, kad kuo dažniau tiesiog pabūtų drauge. Vyresnysis netrukus bus aštuntokas, mažajam greit – penkeri. Jis lanko darželį. Trijų žmonių šeima, be Vaivos,  jaučia turinti tai, ką ir norėtų turėti. Vakarais, sako Henrikas, su mažuoju Kevinu jiedu važiuoja į vakarines mišias. Sekmadieniais Henrikas gieda Romos katalikų bažnyčios chore, dainuoja tremtinių chore. Mėgsta keliauti, tik, deja, neturi tam laiko. Laisvalaikiu bando eiliuoti. Eiles dažniausiai rašo švenčių progomis, kuria sveikinimus. Eilėmis mėgina kalbėti ir apie tai, kas netelpa savy. Buvusiai žmonai eilių nerašo: – Nenoriu gręžiotis praeitin. Laikas pats pakoreguoja gyvenimą ir pamažėl užpusto skaudžiai įspaustas praeities pėdas, – sako penkerius metus be mylimos žmonos gyvenantis vyras ir dviejų sūnų tėtis.