Pavasarį Bernotiškės soduose temdo griūvančios užtvankos šešėlis

Pavasarėjant vis dažniau sodų link iš miesto „pabyra“ dviratininkai augalų sodinukais apkrautais krepšiais. „Tauragės kurjeris“ pasmalsavo, kokiomis nuotaikomis pavasarį pasitinka daugiau nei tris dešimtmečius skaičiuojančių Bernotiškės sodų savininkai. Nuo pernai „Tauro“, „Egluonos“ ir „Atžalyno“ bendrijų sodininkus slegia rūpestis – griūva Juodupio tvenkinio užtvanka.
 Tvirtino moliu Atvažiavę į žeme kvepiančius sodus, sutikome Vandą Andriulienę, „Egluonos“ ir „Atžalyno“ sodininkų bendrijų pirmininkę. Ji ir papasakojo apie tris dešimtmečius sodų bendrijų narius džiuginančiam tvenkiniui iškilusią grėsmę. Rūpesčiai prasidėjo pernai rudenį. Po liūties nuslinko dalis užtvankos šlaito. Juodupio upelis buvo užtvenktas įsikūrus sodams. Iškilus grėsmei, kad iš žemių suformuota užtvanka gali prairti ir tvenkinys išsilies, nutekėdamas į mišką, gyventojai tą patį rudenį mėgino jį sutvirtinti.– Buvome parsivežę 6 tonas molio, kadangi prie pat užtvankos privažiuoti neina, patys nešėme molį, kalėme medinius kuolus ir tvirtinome užtvanką. Kai stipriau palyja, užtvanka ir vėl yra. Dar didesnė liūtis gali ją visiškai nuplukdyti. Mums užtvankos sutvirtinimui pakaktų 15 tūkstančių litų. Kalbėjom su meru, sakė, nėra lėšų, – pasakojo V.Andriulienė.Tvenkinys aplink jį įsikūrusiesiems tarnauja tiek sodininkystei, tiek vasaros pramogoms. „Nežiūrėkit pro namelio langus“ Gailėdamas yrančios užtvankos, prie pokalbio prisidėjo netoli užtvankos ant tvenkinio kranto sodo sklypą turintis Stepas.Vyriškis žvelgė į užtvanką, kuri, anot jo, dėl žemyn slenkančio šlaito susiaurėjusi. Be to, per užtvanką anksčiau, anot jo, tekėdavo siaura Juodupio upelio srovė, dabar gi jis pro padarytą pralaidą putoja veržlia versme. Vyras tvenkiniu ir sodu mėgaujasi nuo sodų įkūrimo. Sako buvęs pirmasis jame užveisęs trijų rūšių lelijas: baltas, geltonas ir raudonas.– Tarybiniais laikais pusę atlyginimo už jas padėjau. Parsivežiau iš Mosėdžio, – pasakojo vyras ir nusivedė savo „ūkio“ aprodyti. – Tik nežiūrėkit pro namelio langus – viduje tikra netvarka. Pats rudenį apverčiau, kad žiemą užklydę vagys galvotų, kad namelis apleistas ir nevertas dėmesio.Į savo sodą šiemet vyriškis sako pradėjęs važinėti bundant gamtai. Bunda ir žiemojusios jo bitės – jis turi septynis avilius. Vieno avilio bičių šeima žiemą sušalo. Vyriškis artimiausiu metu ruošiasi valyti avilius, o kai temperatūra pasieks 12 laipsnių šilumos, sako pradėsiąs bites ir maitinti. Specialiu cukraus sirupu. Stepas nesibodi ir darže, kaip pats sako, pasikapstyti. Sodo sklypas su nameliu už 4000 litų – Iš žemės pasikrauni energijos. Ji išmagnetina, – mąsliai sako vyras ir šypsosi.Pritarus, kad buvimas gamtoje sveika, vyras juokais pasiūlo iš kaimyno pirkti sodybą kitapus gatvės. Už 15 arų sklypą su sodo nameliu ir nameliu sodo įrankiams, anot Stepo, kaimynas prašantis tik 4000 litų.Padvelkia gaivus, vasariškas vėjelis, ant parduodamo sodo namelio suvirpa metalinis dekoratyvinis vėjarodis, vaizduojantis katiną. Aplink ramu, jau pradeda žaliuoti veja šalia gretimų sodo namelių. Sėjasi piktžolės Deja, ne visi Bernotiškės sodų savininkai didžiuojasi jaukia ir sutvarkyta aplinka. Pirmininkė V.Andriulienė ima pasakoti apie sodų Pakrantės gatvės gyventojų rūpestį. Greta tvenkinio gyvena žmogus, kurio sklypas primena stagarų ir sudžiūvusios žolės puokštę. Kaip pasakoja pirmininkė, bėda ta, kad Jonas Ambrozaitis netvarko savo sklypo aplinkos. Jame vasarą „užderi“ tiek jo daržo augmenija, tiek piktžolės. Anot sodininkės, piktžolių sėklos sėjasi į besiribojančius sklypus, kuriuose užveista veja, daržai. Sako auginantis vaistažoles Antra bėda, pasak pirmininkės, kad senolis daugiau nei 20 metų nemoka kasmetinio bendrijos narių mokesčio. Jos skaičiavimais, jam susikaupusi apie 1500 litų skola. Per metus narystė jam kainuoja apie 60 litų. Už šį mokestį pirmininkei mokamas atlyginimas, lėšos naudojamos kelių bei melioracijos įrenginių priežiūrai ir kitoms reikmėms. Pavyzdžiui, dalis lėšų panaudota mėginant sustabdyti Juodupio užtvankos griuvimą. Pats J.Ambrozaitis į savo kaimynų priekaištus numoja ranka: sako, pavasariniam švarinimuisi dar ankstoka, o bendrijos nario mokesčio nemokėsiantis, nes jokiai bendrijai nepriklausantis.– Pernai buvau mokesčių inspekcijoje, teiravausi, ir man buvo pasakyta, kad aš nesu niekam skolingas. Aš persiregistravau į kaimiškąją seniūniją. Pas mane apsilankiusi seniūnijos komisija sakė, kad mano sodyba gerai prižiūrima, – tvirtino 12 metų Bernotiškės soduose gyvenantis J.Ambrozaitis.Senolis tikina, kad jo darže – ne piktžolės, o vaistažolės.V.Andriulienė man aprodė J.Ambrozaičio sodybą iš kitos pusės. Jos teigimu, iki tvenkinio nuo kiekvienos sodybos turi būti paliktas dviejų su puse metro priėjimas prie vandens, tačiau panašu, kad į šią teritoriją įžengęs net velnias koją išsisuktų. Sklypas apaugęs pernykštėmis žolėmis, krūmais, kurie vietomis siekia žmogaus ūgį, kieme pilna rakandų, griūva nenaudojamas medinis šiltnamis. Prie tvenkinio ties šiuo sklypu prieiti būtų itin keblu. Nuo miesto pabėgus Nepaisant netvarka išsiskiriančio sklypo, Bernotiškės soduose tikrai yra kur akis paganyti. Dauguma sklypų tvarkingi, kai kurių nameliai – ant tvenkinio krašto, rodos, tiktų atvirlaiškiams iliustruoti. Na, o besisvečiuojančiųjų Bernotiškėje akis turbūt labiausiai traukia pagrindinėje gatvėje pūpsanti pilaitė. Rausvos spalvos pastatas verčia svarstyti, poilsiui jis skirtas ar jame gyvenama. Įmantria architektūra ir spalva iš kitų išsiskiriantis pastatas primena animacinių Volto Disnėjaus filmukų princesių pilis. Rodos, greta jo trūksta tik karietos su baltais arkliais. Pasak kitoje gatvės pusėje įsikūrusio Algirdo, pastatas statytas daugiau nei prieš dešimtmetį, tačiau į „pasakų pilį“ pavirtęs tik prieš trejus metus, kai jame įsikūrė jį perpirkę naujieji savininkai, turintys vaikų.Pasigrožėję pastatu, sukame miesto link. Pakeliui į sodų pusę sutinkame lėtai pėdinančią vidutinio amžiaus moterį. Paklausta, ar ji – Bernotiškės sodų gyventoja, pašnekovė purto galvą. Sako tiesiog išėjusi pasivaikščioti. Pasivaikščioti 10 kilometrų nuo Tauragės? „Ne“, – nusikvatoja nepažįstamoji. Sako atvažiavusi automobiliu. Išties, miestiečiui ištrūkti iš miesto – tikra atgaiva, ir, kaip sakė pavasariniams darbams raitodamas rankoves Stepas, – gera turėti kur atvykti energijos iš gamtos „pasikrauti“.