Izraeliečiai savo protėvių pėdsakų ieško Tauragėje

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą pusė tauragiškių buvo žydai, todėl dabar Tauragę kartais aplanko šios tautos atstovai, besidomintys savo šaknimis ar tiesiog norintys pamatyti, kur jaunas dienas leido jų tėvai ir seneliai. Ne išimtis ir „Tauragės kurjerio“ redakciją aplankiusi izraeliečių delegacija.
Pokalbis prasidėjo nuo šeimyninių santykių aiškinimo: į redakciją atėjo dviejų XX a. pirmojoje pusėje iš Lietuvos išvykusių seserų palikuonys – vienos jų, Janinos, sūnus Mozė ir dukra Jafa bei kitos, Lėjos, sūnus Jokūbas. Svečiai apgailestavo, kad papasakoti, kaip Tauragė atrodo dabar, motinoms negalės, nes į Lietuvą atvažiavo per vėlai: Janina Anapilin iškeliavo prieš 20, o Lėja – prieš 30 metų.– Apie Lietuvą iš mamos girdėjau daugybę pasakojimų ir visada norėjau tas istorijas susieti su realia vieta. Dabar, kai išėjau į pensiją ir atsirado daugiau laisvo laiko, pagaliau galiu tai padaryti, – šypsojosi Jafa.Tauragėje svečių seneliai Lešemai turėjo parduotuvę, kurioje prekiavo buityje reikalingais daiktais. 1935 m. į tuometinę Palestiną išvyko Lėja – tada dažno žydų kilmės jaunuolio svajonė buvo ten gyventi. 1941 m. gimtinę palikti turėjo ir Janina, nes pradėjo sklisti gandai apie kylančią grėsmę ir į getus Lenkijoje uždarytus žydus. Net ir suskambus pavojaus varpams merginų tėvai Tauragės nepaliko. Janina norėjo likti su namiškiais, tačiau gelbėtis ją paragino tėvai.– 17-os metų merginai pakeleivingais vežimais pavyko pasiekti Uzbekistaną, tačiau ten vargai nesibaigė: 7 metus ji ir kitos pabėgėlės žydaitės gyveno labai skurdžiai, sunkiai dirbo laukuose, – motinos istoriją pasakojo Jafa.Laimei, 1948 m. Janina pasiekė Izraelį, susitiko su seserimi Lėja ir ten visam laikui įsitvirtino. Žinių iš savo tėvų ir dviejų brolių daugiau jos niekada nesulaukė – greičiausiai jie tapo holokausto aukomis. Svečiai pasakojo, lietuvių kalbą vadinę slaptąja seserų kalba – ja moterys kalbėdavosi, kad aplinkiniai jų nesuprastų. O redakcijoje apsilankę jų vaikai, deja, lietuviškai moka tik keletą žodžių.Jafa šypsojosi girdėdama svečių gidą kaunietį Chaimą kalbantį jidiš kalba – jo šnekoje moteris atpažino savo motinos tartį.Viešėdami Tauragėje, svečiai lanko paminklus žydų genocido aukoms atminti, uždega žvakutes. Jafa pasakojo, kad jos karta – pirmoji po holokausto, ir nors apie jį moteris kalba atvirai, jai vis dar skaudu.– Gerai, kad ši žydų istorijos žaizda po truputį gyja – izraeliečių jaunimui holokausto tema nebėra tokia jautri. Laikas užgydo net giliausias žaizdas: su žydų genocidu susitaikyta ir jis laikomas tik dar vienu istoriniu įvykiu.Jafa, Mozė ir Jokūbas džiaugiasi pagaliau galintys vaikščioti gatvėmis, kurias kadaise mintinai žinojo jų tėvai ir seneliai. Jie ketina nepatingėti, paieškoti archyvuose ir susirasti vietą, kurioje anksčiau stovėjo jų senelių parduotuvė – galbūt pastatas dar bus išlikęs. Mozė, jo sesuo ir pusbrolis tikisi, kad galbūt per stebuklą gyvas liko bent vienas dėdė, o gal, paskleidus žinią apie jų vizitą, atsiras apie Lešemų likimą papasakoti galinčių žmonių.Svečiai atviravo, kad jų kelionė – dvilypė, nes jie ketina ne tik sekti protėvių pėdsakais, bet ir pasigrožėti gamta, pailsėti Lietuvos pajūryje.