Miesto veidui reikia nuskusti barzdą

Kiekvienas miestas turi savo riboženklius. Didžioji dalis jų – ant skardos ar betono išdėliota miesto pavadinimą sudarančių raidžių kompozicija. Tačiau egzistuoja tokių, kuriuose atsispindi ne tik gyvenvietės pavadinimas, bet ir vietos žmonių tradicijos bei sugebėjimas puoselėti savo krašto įvaizdį. Tai ne tik informaciniai, bet ir gyvenvietę reprezentuojantys statiniai. Mažai pakitusios per ketvertą dešimtmečių, šiandien Tauragės miesto ribas žyminčios didžiulės gelžbetoninės konstrukcijos stovi pasipuošusios vienu kitu kanų žiedu bei usnimis, vietomis net ir rūdimis. Jei riboženkliai – Tauragės įvaizdžio dalis, miesto veidas, ar ne laikas būtų skirti jiems daugiau dėmesio?
 Akį rėžia nenušienautos pakelėsTemą padiktavo į „Tauragės kurjerio“ redakciją besikreipusi aštuoniasdešimtmetė Stasė Mozerienė. Dariaus ir Girėno 79-ajame name gyvenanti moteris teigia nebeįstengianti pjauti žolės palei plentą. Anot jos, jei dešinėje kelio dalyje miesto seniūnijos darbuotojų žoliapjovės dar apsilanko, tai į kairę pusę, šalia jos namo, jos niekad nepersikelia.– Negaliu žiūrėti į tas usnis. Jei iki statybinių medžiagų parduotuvės dar nušienauja, tai nuo kanalo prasideda piktžolių oazė. Kol galėjau, pati sutvarkydavau, net sniegą žiemos metu nuo kelio nukasdavau, bet dabar sveikata nebe ta. Nejau seniūnijai taip sunku tuos 15 metrų žolių sutvarkyti? Ką apie mus turi pagalvoti miesto svečiai, kai mato tokias netvarkytas pakeles? – klausė miesto įvaizdžiu susirūpinusi S.Mozerienė.Paklaustas, kodėl kur ne kur pakelės paliekamos nenušienautos, Tauragės miesto seniūnas Virginijus Žilius gynėsi darbo jėgos, laiko bei lėšų stygiumi.– Keista, darbininkams tą vietą buvau sakęs sutvarkyti. Pasiteirausiu, kodėl tai dar nepadaryta. Prioritetą teikiame dešiniajai Dariaus ir Girėno gatvės pusei dėl to, kad ten nutiestas pėsčiųjų ir dviratininkų takas. Pirmiausia tvarkome skverus, o visa kita, tai yra įvairiausias pakelių pievas – jei lieka laiko ir lėšų. Pažadėjom senyviems žmonėms padėti apsitvarkyti, tai ir padėsime. Juk ne gaisras, – išspręsti problemą artimiausioje ateityje pažadėjo V.Žilius.Kitą dieną į redakciją paskambinusi S.Mozerienė pasidžiaugė sulaukusi Tauragės miesto seniūnijos vyrų su žoliapjovėmis.Riboženklių priežiūrai lėšų nėraDariaus ir Girėno gatvė – stambi infrastruktūros arterija, kuria kasdien „praplaukia“ daugybė miestą kertančių automobilių. Tad S.Mozerienės argumentas dėl svečių, kurie gali pasibjaurėti nenušienautomis pakelėmis, suprantamas. Tačiau pirmąjį įspūdį apie miestą jį kertantiems vairuotojams gali padiktuoti ne kas kita, o riboženkliai.Pirmasis, pasitinkantis atvažiuojančiuosius nuo Jurbarko pusės – neseniai perdažytas ir šviesus, tačiau šalia plytinti pieva – nenušienauta. Galbūt šiuo metu populiarios aplink ženklą augančios lauko gėlės jį ir puošia, tačiau vystelėję kanų lapai vazonuose – tikrai ne. Jie pasodinti prie kiekvieno Tauragės riboženklio, tačiau žydi tik prie vienintelio – stovinčio šalia Papušynės kapinių. Tiesa, tie keli vargani žiedai situacijos ten negelbsti. Ant kalvos augantis jaunuolynas slepia pusę seniai nedažyto ir rūdimis „pasipuošusio“ riboženklio.Likę du ženklai – „apipuošti“ remonto darbais. Šalia Kaliningrado–Tauragės kelio vyksta pėsčiųjų bei dviračių tako tiesimas. Pastarasis riboženklis vairuotojams dar ir sunkiai įžiūrimas – iš po pakelėje augančių medžių virtinės išnyra tik likus keletui dešimčių metrų. Ketvirtasis riboženklis, „pasveikinantis“ atvykstančiuosius nuo Kryžkalnio pusės, nuo plento atskirtas metaline tvora. Atrodo, tarsi būtų per daug patrauktas į pašalę. Šalia – sunkiasvorių mašinų išmaurota per mišką vinguriuojanti dujotiekio trasa. Žolės aplink riboženklį siekia pažastis.Kaip teigia V.Žilius, lėšų riboženklių priežiūrai neskiriama.– Kai kurie net ne miesto seniūnijos teritorijoje stovi, tačiau kiek galime, vis tiek aptvarkome. Prieš 5 metus restauravome abu stovinčius kelyje Kaliningradas–Ryga, – paaiškino miesto seniūnas.Anot jo, apšviesti riboženklių galimybių nėra. Juk stovi jie nuošaliose vietose – nėra kaip atvesti elektros laidus. Tačiau V.Žilius užsiminė apie saulės baterijų pagrindu galimą įrengti apšvietimą.Funkcija – reprezentacinėTai, kad riboženkliams pats laikas skirti daugiau dėmesio, sutiko ir prieš beveik keturis dešimtmečius juos suprojektavęs architektas Vincentas Paulauskas.– Jei visuomenei jie vis dar tinka, reikia imtis atnaujinimo darbų: nudažyti, kur ne kur užtepti tinko, sutvarkyti briaunas, padaryti apšvietimą. Užtektų pastatyti keletą elementų, kurie dieną pasikrauna nuo šviesos, o naktį šviečia. Arba galima būtų padažyti fosforiniais dažais, kad bent kiek atspindėtų kontūrus. Įsivaizduokite, artėjate prie Tauragės ir netikėtai miško pakrašty išnyra šviesos sala su mūsų miesto pavadinimu. Svarbiausia nekeisti pačios riboženklyje atsispindinčios idėjos, – apie reikalingus pokyčius prakalbo buvęs vyriausiasis miesto architektas.Anot jo, miesto veidu vadinamiems riboženkliams praverstų „nuskusti barzdą“, tai yra nupjauti šalia dygstančią, pažastis siekiančią žolę.– Galėtų suformuoti įvadinį plotą su gėlėmis. Padaryti takelį. Gal kas sumanys sustoti ir nusifotografuoti prie Tauragės ženklo. Tik jokių vazonų – provokuoti chuliganų nereikia. Ir perkrauti negalima. Mažos detalės iš 100 metrų atstumo neįžiūrimos. O ir naudoti riboženklyje galima ne daugiau kaip dvi spalvas, – pabrėžė V.Paulauskas.Paklaustas, kokia, jo nuomone, yra riboženklio prasmė, architektas pirmiausia prabilo apie reprezentacinę jo funkciją.– Jie atkreipia vairuotojų dėmesį, informuoja, jog netrukus bus kirsta organizuotos gyvenvietės teritorija. Tai lyg miesto pažymėjimas, turistinis orientyras, doros kultūros pavyzdys, parodantis, kaip gerbiame save ir svečią, – riboženklio svarbą apibūdino vyras.Siekė gigantiškumo ir apolitiškumoPaprašytas papasakoti riboženklių pastatymo istoriją, V.Paulauskas mintimis nuklydo į 1976 metus.– Tuomet prasidėjo riboženklių mada. Kiekviena gyvenvietė kovojo už geriausio miesto vardą. Daug dėmesio buvo skiriama vaizdinei agitacijai ir informacijai. Aplankę gražiausią infrastruktūrą tuomet turėjusią Dainavos gyvenvietę Ukmergės apskrityje, iš partijos komiteto gavome užduotį suprojektuoti kolūkių bei miesto riboženklius. Šio darbo ėmėmės kartu su Feliksu Sermončiu. Darbai truko metus, – pradžių pradžią prisiminė V.Paulauskas.Viskas, anot vyro, buvo atliekama visuomeniniais pagrindais ir iš vietinių medžiagų.– Nuo pat pradžių darbas pasirodė paprastas. Pagalvojome, jei daryti, tai daryti juos įspūdingo dydžio. Žinoma, ne iš ko kito, o iš gelžbetonio. Norėdami pabrėžti „tauragietiškumą“, ant masyvios kolonos įtaisėme tauro ragus, o ant jų „užmetėme“ pilies bokšto karūną. Tauragės pavadinimas buvo iškaltas dviem kalbomis: viršuje – lietuvių, o apačioje – rusų. Projektas patiko visiems, nes buvo apolitiškas. Todėl ir atkūrus nepriklausomybę teko pakeisti tik vieną detalę – pašalinti Tauragės pavadinimą rusų kalba, – apie projektavimo eigą pasakojo architektas.Paklaustas, kaip į riboženklius reagavo žmonės, V.Paulauskas atsakė, jog visuomenė buvo nustebusi ir patenkinta.– Jei šiandien riboženklius reikėtų sukurti iš naujo, nieko nekeisčiau. Nebent nebedaryčiau tokių kampuotų formų – jie atrodytų plastiškesni, – į paskutinį klausimą atsakė V.Paulauskas.