Grupelė neįgaliųjų pakėlė sparnus – įkūrė savo sąjungą

Planų, idėjų ir svajonių jų galvos pilnos. Atrodo, tik lėk ir įgyvendink visus sumanymus. O jie ir lekia – nuotaikingai, padėdami vienas kitam, tik – ratukais. Ilgokai Tauragės rajono neįgaliųjų draugija buvo vieninga kaip kumštis, tačiau grupelė žmonių, priverstų judėti invalido vežimėliais, pajuto, kad nors ir su panašaus likimo broliais, bet galinčiais vaikščioti, jų keliai išsiskiria. Norintiems turėti daugiau laisvės ir galimybių „ratukininkams“ gimė nauja idėja – įkurti Tauragės ratukų sąjungą.
Su vežimėliais netilpdavoMintį, kad būtų į naudą atsiskirti nuo Neįgaliųjų draugijos ir įkurti savo sąjungą, „ratukininkai“ brandino jau ilgai. Esą draugijoje visi sutaria puikiai, tačiau „ratukininkai“ pastebėję, kad jų poreikiai kiek kitokie.– Bendrose išvykose kildavo daug problemų. Reikėdavo pritaikyti autobusą, kad galėtume važiuoti kartu su visais, o su vežimėliais užimdavome nemažai vietos, todėl tilpdavome tik keliese. Taip pat prašydavome, kad kas padėtų mums įlipti ir išlipti iš autobuso, taip sugaišdavome daug laiko, – pasakojo apie sunkumus vienas sąjungos narių Tomas.„Ratukininkai“ neslepia, kad Neįgaliųjų draugijoje jie jausdavę kitų narių pranašumą, nes patiems kartais tekdavę likti už borto.– Ketveriems metams draugijoje buvo renkama taryba ir nė vienas iš mūsų nebuvo į ją išrinktas. Labai tikėjomės, kad bent vienas žmogus galės atstovauti mūsų interesams, bet, deja, – su nežymiu kartėliu kalbėjo Regina.Vyko į koncertąPasvėrę visus pliusus ir minusus, „ratukininkai“ nusprendė imtis veiksmų ir įkurti savąją sąjungą. Esą juos šiam žingsniui paskatino ir pats Neįgaliųjų draugijos pirmininkas Kęstutis Petkus, kuris supratęs jų problemas. Šiuo metu Tauragės ratukų sąjunga, kuriai priklauso 32 žmonės, džiaugiasi pirmaisiais laimėjimais.– Seniai žinoma tiesa, kad kur bels vienas – neprisibels. Kai įkūrėme sąjungą, viskas tapo paprasčiau. Dabar esame kaip juridinis asmuo, todėl galime lengviau vykdyti savo veiklą, rašyti įvairius projektus, tikėtis finansavimo. Ir su išvykomis tapo paprasčiau – visai neseniai susiorganizavome kelionę į Džordanos Butkutės koncertą. Vykome septyniese su dar septyniais mus lydinčiais asmenimis. Kelionė pavyko puikiai. Anksčiau nebūtų buvę tokių galimybių, – džiaugsmingai kalbėjo sąjungos prezidentas Eugenijus.Anot jo, „ratukininkams“ kultūrinė veikla labai svarbi. Sąjungos entuziastai nuolat svarsto, kaip praskaidrinti kasdienybę, ką pamatyti naujo ir kur nuvykti. Pašnekovai prasitarė, kad vienas jų sąjungos narių Gediminas niekada nebuvo regėjęs jūros. Todėl vasarą jo slapta svajonė buvo išpildyta – visi drauge vyko į Monciškes. Jų teigimu, tokios akimirkos – nepamirštamos.– Turime išties daug tikslų – artimiausiu metu norime keliauti į Vilnių, aplankyti Gedimino pilį, pamatyti Valdovų rūmus. Vasarą planuojame ekskursijas su Tauragės aktyvistu Sauliumi Bagdonu – plauksime kajakais. Taip pat ketiname bendradarbiauti su „ratukininkais“ iš Kaliningrado, – ateities planus dėstė Eugenijus.Negali patekti į kavinesKad ir kiek gražių idėjų „ratukininkai“ turėtų, apmaudu, kad jiems dažnai koją pakiša visuomenės abejingumas. Dauguma tauragiškių nesusimąsto apie neįgalių žmonių kasdienybę ir juos lydinčius sunkumus. Pasak jų, viena pagrindinių problemų – jiems „uždarytos“ kavinių durys.– Labai liūdna, kad Tauragėje kavinės nėra pritaikytos mums. Nėra tinkamo įvažiavimo, todėl patekti į jas negalime. Kad ir tą naują kavinę atidarė, bet apie mus ir vėl pamiršo. Iš pradžių apsidžiaugiau pamatęs nuolydį į rūsį, galvojau, čia jau mums bus galimybė nuvažiuoti, bet kur tau, ten taip pat laiptai, – apmaudo neslėpė Tomas, sakydamas, kad kavinėse pavakaroti nori ir neįgalieji. Tomas juokauja – į kurią nors kavinę atvykus visai sąjungai, padavėjos vos spėtų suktis.Nors „ratukininkai“ džiaugiasi, kad valdžia geranoriškai padeda įgyvendinti jų planus, jiems vis dėlto trūksta kelių esminių dalykų – jų poreikiams pritaikyto keleivinio autobusiuko ir patalpų, kuriose galėtų rengti susibūrimus ir smagiai leisti laiką.– Kol kas esame vargšai, glaudžiamės tai šen, tai ten. Norėtume turėti bent kokią vietą, kur galėtume susirinkti kada panorėję. Esame nusižiūrėję vieną pastatą, bet vėlgi ten reikia specialaus įvažiavimo, – tą pačią problemą įvardijo neįgalieji.