Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Prieš dvejus metus į Lietuvą atvykusi jauna gydytoja kosmetologė armėnė Anžela Airapetian su šeima apsigyveno Tauragėje. Gyventi Lietuvoje buvo Anželos svajonė, apie mūsų šalį jai pasakodavo vyro močiutė klaipėdietė Genovaitė. Į Tauragę Anžela atsikėlė todėl, kad armėno tautybės vyro Armeno draugas lietuvis čia jiems surado, kur gyventi. Keturių kambarių bute kartu su Anželos šeima gyvena lietuvė vyro mama Larita, jaunystėje ištekėjusi už armėno.
Tauragėje – viskas šalia
Šios šeimos istorija labai paini. Anželos anyta Larita, buvusi klaipėdietė, su savo vyru armėnu susipažino Klaipėdoje. Armėnijoje jie susilaukė dviejų sūnų – Armeno ir Artūro. Už Armeno ištekėjusi Anžela turėjo močiutę lietuvę, ji gyveno Prancūzijoje. Anželos giminaičiai šiandien išsibarstę po visą pasaulį. Su Armenu susipažinusi Anžela džiaugėsi, kad ir jis turi lietuviškų šaknų. Armenas ir Anžela susituokė 1998 metais, kai ji Jerevane baigė Medicinos institutą. Šeima išvažiavo gyventi į Pietų Sachalinską – miestą Rusijos tolimuosiuose rytuose. 1905 metais rusams pralaimėjus karą prieš japonus šis miestas buvo atitekęs Japonijai, nuo 1946 metų perėjo TSRS. Armenas lig šiol prisimena, kokie gražūs Sachalinsko vaikai: tokie pusiau japoniukai. Sachalinske Airapetian šeima gyveno aštuonerius metus. Tai didelis miestas, srities centras, tačiau ir Tauragėje Airapetian šeimai patinka.
– Buvome įpratę gyventi dideliuose miestuose. Tačiau mažo miesto privalumas – kad čia viskas arti. Mažiau šurmulio, grūsties, – sakė Armenas.
Armenas yra vienos statybinės įmonės Gargžduose akcininkas. Prieš atvykstant į Lietuvą Armenas Sachalinske turėjo savo verslą. Svečius vaišina armėniškais patiekalais Su gydytoja kosmetologe Anžela Airapetian susipažinau Aerodromo gatvėje įsikūrusiame grožio salone „Grožis ir stilius“, kuriame ji dirba keletą mėnesių. Lig tol Anžela namuose su anyta prižiūrėjo dvejų metukų sūnų Hamletą ir aštuonmetę dukrą Genutę. Pasikalbėti, kaip jos šeimai sekasi mūsų krašte, Anžela mane pakvietė į jaukius savo namus. Prie gausiai vaišėmis nukrauto stalo prisėdome šešiese – aš, Anžela su vyru ir dviem vaikučiais bei anyta Larita. Tik netrukus nenuoramą Hamletą tėtis nuvedė pietų miego. Anžela buvo pagaminusi armėniškos sriubos ir saldaus armėniško plovo su razinomis ir abrikosais. Prisipažinsiu – tokios skanios sriubos dar niekad nebuvau valgiusi. Jai išvirti nereikia nė lašelio vandens. Sriubai pagaminti reikia svogūno, paprikos, dešimties pomidorų, kiaulienos kauliukų, druskos, pipirų ir pusės butelio baltojo vyno. Reikėtų įberti „himeli – suneli“ prieskonių, tačiau jei jų neturėsite, sriuba pavyks ir be jų. Anžela šių prieskonių dažniausiai parsiveža iš Klaipėdos. Svogūną ir supjaustytą papriką reikia pakepinti puode ant silpnos ugnies, sudėti dalį pomidorų ir viską šiek tiek patroškinti. Ant daržovių kloti kiaulieną, sudėti likusius pomidorus. Viską užpilti vynu, padruskinti, suberti prieskonius ir virti keletą valandų. Anžela pasakojo, kad su šeima valgo ir lietuviškus patiekalus, tačiau svečius vaišina armėniškais patiekalais. Dažniausiai Anžela gamina tai, ką mėgsta valgyti jų dukra Genutė, ir pripažino, kad išvirti lietuviškus cepelinus, kuriuos mėgsta visa šeima, jai sudėtinga. Cepelinus dažniausiai gamina anyta. Armėniški patiekalai panašūs į gruziniškus. Jie nuo lietuviškų skiriasi aštriais prieskoniais, tačiau jei patiekalas armėniškas, nebūtinai turi būti aštrus. Yra tokių patiekalų, kurių, pasak Anželos vyro, lietuviai tikrai nepagamins. Tai karšta „šaltiena“, kuri Armėnijoje valgoma kaip sriuba. Ji verdama iš jaučio kojų ir gaminama labai ilgai. Švariai nuvalytas jaučio kojas reikia ilgai mirkyti šaltame vandenyje, nuolat jį keičiant, kad nesušiltų, o vėliau virti visą naktį. Esą užkaiti puodą ir nueini miegoti. Ryte reikia nurinkti mėsą nuo kaulų. Sultinys valgomas su česnaku, kurio kiekvienas kiek nori įsideda į lėkštę.
Lietuviškai kalbėti dar sunku
Apie patiekalus ir visus kitus dalykus su Anžela ir jos vyru kalbėjomės lietuvių ir rusų kalbomis. Lietuviškai Anžela kalba sunkiai, painioja kai kuriuos žodžius. Kartą Anžela kirpykloje vietoje šlapio efekto šukuosenos kirpėjos paprašė jai padaryti lapės efektą. Prisiminusi tai Anžela skaniai nusijuokia. Dėl supainiotų žodžių armėnė yra patekusi ir į didesnį kuriozą, tačiau viešai pasakoti apie tai nepanoro. Dėl to, kad gerai nemoka lietuvių kalbos, Anžela sulaukia kai kurių klienčių priekaištų, tačiau pažadėjo būtinai išmokti gerai kalbėti lietuviškai. Ji ir vyras šeimoje kalba rusų ir lietuvių kalbomis. Abu supranta, ką sako lietuvaičiai, ir net moka lietuviškai skaityti, tačiau patiems ne viską sekasi pasakyti. Geriausiai lietuvių kalbą moka jų aštuonmetė dukrelė Genutė. Aštuonmetė kalbą išmoko per keletą mėnesių Genutė su tėvais į Lietuvą atvyko, kai jai buvo šešeri. Bendraudama su vaikais lietuvių kalbą ji išmoko vos per keletą mėnesių. Mergaitė moka armėnų, rusų ir lietuvių kalbas. Mokosi anglų.
Pasak Genutės močiutės, mergaitė labai gabi ir talentinga. Ji labai gerai mokosi, lanko muzikos mokyklą ir gražiai piešia. Genutė ypač mėgsta piešti portretus. Piešti pamėgo nuo trejų metukų. Armėnų šeimoje gimusi mergaitė ypač mėgsta lietuviškus šokius.
– Genutė labai myli savo pradinių klasių mokytoją Editą Baranauskienę (Martyno Mažvydo pagrindinė mokykla – red.). Esame jai dėkingi, kad svetimšalei mergaitei skyrė daug dėmesio, – sakė Anžela.
Genutė pasakojo, kad gyventi Lietuvoje jai labai patinka. Tačiau ne kartą teko nuryti karčias vaikų patyčias, nes mergaitė atrodo kitaip nei kiti. Vaikai ją pravardžiuoja ruse. Sūnų Hamletą į Lietuvą šeima atsivežė vos poros mėnesių. Jis dar gerai nekalba nei lietuviškai, nei rusiškai, nei armėniškai.
– Lietuvoje man patinka viskas – gamta, jūra, žmonės. Lietuviai geri ir nuoširdūs, – pasakojo Anžela.
Jos vyras pridūrė, kad ir moterys Lietuvoje labai gražios. Esą labai rūpinasi savimi. Anželos paprašiau įvardyti skirtumą tarp armėnių ir lietuvių moterų.
– Žmonės skiriasi ne dėl savo tautybės, o dėl išsilavinimo, intelekto ir kultūros. Ir Lietuvoje, ir Armėnijoje yra visokių žmonių, – tvirtino pašnekovė.
