Ūkininkų sodybą okupavo žalčiai

Užėjusi į redakciją Skirgailų kaimo gyventoja pasakojo, kad jų šeimos sodyboje įsikūrusi žalčių kolonija. Keletas jų šeimų gyvena krūmokšniuose, žolėje, kompostinėje ir net seno automobilio kėbule. Ji rodė sūnaus darytas nuotraukas apie neprašytų sodybos įnamių gyvenimą.
Žalčių karalienė, bet ne EglėŠiais laikais, kai didžiuma žmonių bijo kiekvieno šliaužiančio gyvio, toks draugiškas žmonių požiūris į žalčius stebina, nors kadaise lietuviai namuose laikydavo žalčius vietoje kačių, girdė pienu. Todėl rūpėjo bent akies krašteliu pažvelgti, kaip sodyboje išsitenka trijų asmenų Bendžiūnų šeima ir nesuskaičiuojamas pulkas žalčių.Pasak Teresės Bendžiūnienės, žalčiai jų sodyboje apsigyveno prieš penketą metų, jie sparčiai veisėsi, dabar ji tiksliai negalėtų pasakyti, kiek žalčių šeimų joje gyvena.– Jų urvų yra po klevu, prie tvenkinio, prie šiltnamių, tvarte ir šalia jo, kompostinėje, žolėje, todėl jos nepjauname, – teigė moteris.Ji ne Eglė žalčių karalienė, bet gyvena panašiai. Visa Bendžiūnų šeima į neprašytus įnamius žiūri  palankiai. Net ir keletas šunų nekliudo nei žalčių, nei jų padėtų kiaušinių, nei išsiritusių žalčiukų, bet į juos kėsinasi gandrai, sugebantys sudoroti ne tik žalingus, bet ir naudingus gyvius. Pasakojama, kad yra pasikėsinę net į kieme laksčiusius šuniukus. Todėl Bendžiūnai priversti žalčių šeimynas saugoti nuo gandrų. Jų sūnus Romas, talkindamas mums su Terese ieškoti karštą dieną išsislapsčiusių žalčių, nuo kompostinės pakėlė skardos gabalą, kuriuo buvo pridengęs žalčių šeimyną nuo gandrų pasikėsinimo. Pakėlus jį žemėje rangėsi nedidelis juosvai pilkas žalčiukas, šalia gulėjo didelė žalčio išnara.„Ne žalčių reikia bijoti, o blogų žmonių…“Teresė teigė, kad žalčių galima aptikti visur.– Ateini į šiltnamį, o ant gėlių vazonų, sustatytų ant lentynos, guli susiraitęs didžiulis žaltys ir šildosi saulėje. Sūnus Romas yra nemažai jų nufotografavęs, – pasakojo ji.Paklausta, ar nebijo šalia gausiai gyvenančių roplių, atsakė:– Ne žalčių reikia bijoti, priešingai, jie ne tik nieko blogo nedaro, o yra naudingi žmogui – naikina graužikus, įvairius kenkėjus. Bijoti reikia blogų žmonių – tų, kurie niokoja gamtą, nes tai pastebėjęs ir paviešinęs gali tapti priešu.Teresė ir Vytautas Bendžiūnai maždaug prieš dvidešimt metų Skirgailų kaime įsigijo seną sodybą ir porą hektarų žemės. Patyrusi gėlininkė, anksčiau veiklą plėtojusi tik sodininkų bendrijoje turimame sklypelyje, ten ketino auginti gėles. Planus įgyvendino, tik ūkis registruotas vyro Vytauto vardu, o jame triūsia jie abu ir sūnus Romas. Bendžiūnai ūkiui kurti pasirinko puikią vietą – netoli iki miesto, šalia sodybos teka Piktupis, ošia miškas. Teresė sielojasi, kad žiauriai niokojamas natūralus gamtos grožis. Piktupis vos sruvena, dėl netinkamos žmonių veiklos džiūsta trys ąžuolai. Pasak jos, įsigytame žemės sklype sodybą kuriantis jaunas statybininkas Gediminas Grikšas išsikasė tvenkinį, užtvenkė upelį, dėl žemės kasimo darbų nukentėjo ąžuolai.Gindama gamtą nuo nepagrįstos invazijos, moteris kreipėsi į aplinkosaugininkus. Teigia Tauragėje ir Klaipėdoje nesulaukusi palaikymo, o iš Aplinkos ministerijos gautame rašte gamtą niokojanti veikla griežtai įvertinta, rašoma, jog kaltininkas turi atitaisyti gamtai padarytą skriaudą. Bėga mėnesiai, tačiau nieko nedaroma.Šeimą maitina gėlėsBendžiūnų šeimą – tėvus ir vieną sūnų – maitina gėlės. Teresė iš gėlių auginimo prie algos prisidurdavo dar tarybiniais metais, dirbdama Skaičiavimo mašinų elementų gamykloje. Nelikus darbo gėlių auginimas tapo pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu netgi sulaukus pensijos, nes ši beviltiškai maža.Bendžiūnai ketina pirkti nedidelį traktoriuką žolei pjauti, nes dalgiu nuo žolių ir piktžolių sunku apsiginti. Bet ūkyje atsiradus tokiai technikai gali sumažėti žalčiams gyventi tinkamų užkaborių, žolynų ir piktžolynų.Tad šiandien Bendžiūnų sodyboje taikiai sugyvena žmonės, žalčiai, ežiai ir šunys.