Įžeista dukra tikisi motinos atsiprašymo

Po rašinio „Valdininkės namuose nebeliko vietos mamai“ („TK“ Nr. 57) redakcija sulaukė gausybės atsiliepimų: skambučių, laiškų, komentarų. Tai pastūmėjo naujam rašiniui. Galiausiai, pirmąkart liko neišklausyta ir antroji konflikto pusė – namų šeimininkė Rima Marozienė.
Atsiliepimai – vienašališkiNeslėpsiu, po pirmosios publikacijos pasipylę atgarsiai nustebino – skaitytojai, visi lyg vienas, stojo ginti senyvo amžiaus moteriškės. Motiną iš namų išgujusia valdininke – Tauragės rajono savivaldybės administracijos Bendrojo skyriaus vedėja R.Maroziene – piktinosi ne tik senyvo amžiaus žmonės, bet ir valdininkai, rašinio herojės bendradarbiai, kolegos ir net pavaldiniai. „Kyla mintis, ar toks žmogus gali dirbti tokį darbą? Ar gali paprastas žmogus, atėjęs pas ją gauti bet kokios teisingos pagalbos?“ – savo laiške retoriškai klausia mūsų skaitytoja K.Vismantienė.Kita moteriškė ragina senyvo amžiaus žmones pasvarstyti, ar ir jiems negresia likti gatvėje, ar neužrašė jie patikliai savo turtų paveldėtojams.Zenona Jurevičiūtė savo laiške klausia, ką tokio baisaus turėjo padaryti Motina, kad vienturtė dukra senatvėje ją išguitų iš namų: už kokias baisias nuodėmes Motina taip yra baudžiama?Savo pakankamai ilgo gyvenimo patirtimi mintis grindžia ir Adelė Bendikienė: „Teko patirti visko, matyti ir girdėti įvairių šeimos dramų, gražių ir nepagirtinų tėvų ir vaikų santykių aiškinimosi…aš dar gal suprasčiau tokį elgesį prasigėrusio, narkomano, psichiškai nesveiko žmogaus. Bet kad šitaip su savo motina elgiasi išsilavinusi, aukštas pareigas užimanti moteris, sveiku protu nesuvokiama“.Nesusitaikė. Rengiasi teismuiPasidomėjus šios istorijos tęsiniu, paaiškėjo, jog motina su dukra nesusitaikė. Ir panašu, kad nebesusitaikys. Mat motina vis dar glaudžiasi pas svetimus žmones ir… rengiasi teismų maratonui su vienturte dukra.– Jau išsiunčiau dokumentus į Klaipėdą nemokamai teisinei pagalbai gauti. Kitus teismui reikalingus popierius renku iš įvairių institucijų. Su dukra nebendraujame net telefonu. Viską, ką viena kitai norėtume pasakyti, perduodame per anūką. Labiausiai anūko man šioje situacijoje ir gaila – vaikas juk nekaltas, o turi šitiek purvo per save perleisti. Todėl anąkart surašiau dukrai laišką. Mano nuostabai dukra sutiko su mano reikalavimais, išdėstytais laiške. Ji, pasirodo, nenori, kad aš eičiau į teismą ir ten įrodinėčiau savo tiesą. Ko gero, baiminasi dėl savo reputacijos. Bet aš nežinau, ar ji sako tiesą, ar eilinį kartą meluoja. Todėl nutariau rengtis teismui įprasta tvarka. O vėliau laikas parodys, ką ir kaip darysime. Gali būti, kad ir aš jai nusileisiu dėl šventos ramybės. Bet ne dabar ir ne tokiomis sąlygomis, – jau žymiai drąsiau ir atkakliau savo mintis dėsto 71-erių Salomėja Teišerskienė.„Viskas – pramanas“Paskambinus R.Marozienei paaiškėjo, kad jos atostogos prasitęsė – ji vis dar atostogauja. Nors pirmojo rašinio rengimo metu R.Marozienė atsisakė kalbėti ir ragino kreiptis po savaitės, kuomet ji grįš iš atostogų. Dabar pašnekovė ketino pokalbį atidėti dar porai savaičių – tik tada ji grįšianti į darbą. Galiausiai susitarėme apsikeisti keliais sakiniais – juk kalba sukasi ne apie darbo, o apie šeimos reikalus.– Mama yra mama. Tad aš jai atleidžiu. Nors tai, ką parašėte praėjusį kartą, nuo pirmos iki paskutinės eilutės yra visiška netiesa. Todėl mano pažįstami ketino eiti prie „Tauragės kurjerio“ redakcijos ir protestuoti. Bet aš juos nuraminau, sakiau, kam to reikia. Bet jie neatlyžo ir ėjo pas rajono merą – gynė mane, mano interesus. Todėl ir dabar abejoju, ar verta man šnekėti, dar labiau aitrinti aistras – juk pirmąkart buvau apkaltinta tuo, ko nebuvo. Iš namų savo mamos aš nevariau. Niekada nebuvau jos nė pirštu palietusi ir neįsivaizduoju, iš kur ant jos kūno galėjo atsirasti mėlynių. Jeigu jų apskritai buvo. O gal Jūs jas matėte? – kalbėjo R.Marozienė.Pasakius, kad sumušimus ne tik mačiau, bet ir užfiksavau – turiu nuotraukų, išgirdau, jog susidaužti petį ar koją galima bet kur ir bet kada – sumušimą teksią įrodyti. Kita vertus, pašnekovė patikino, kad į teismą kreiptis dėl anksčiau patirtų pažeminimų iš motinos pusės ji nesirengia. Mat R.Marozienė vis dar viliasi, kad motina jos atsiprašys.– Gal ji dar manęs atsiprašys. Juk aš niekada mamos iš jos namų nevijau. Noriu pasakyti, kad ji turi butą Dariaus ir Girėno gatvėje. Ten yra jos namai. O čia – mano namai. Nenustebčiau, jeigu po kurio laiko jai (S.Teišerskienei – aut.) pasirodys, kad dabartinės jos globėjos namai yra jos namai ir iš ten ją teks išprašyti tik policijos pagalba. Pagalvokite, juk situacija kartojasi: anksčiau ji buvo apsistojusi mano namuose, dabar – pas Birutę Venckienę. Maža, kaip jai gali pasirodyti. Nežinau, kodėl taip nutiko, ir nesmerkiu mamos už tai. Kas žino, kaip jai tąsyk pasirodė. Senas žmogus visko gali prisigalvoti. Tikiuosi, kad ji vienąkart atsipeikės ir manęs apsiprašys, – sakė R.Marozienė.Kas toliau?– Yra tiesos, kad kartais seni žmonės, kad ir tėvai būtų, tampa įkyrūs, kaprizingi ir nesugebantys prisitaikyti prie vaikų gyvenimo. Būna. Bet nesuprantama ir tai, kad neieškoma išeities susitvarkyti taip, kad liktum garbingas prieš Motiną ir liktų švari tavo sąžinė, – dėsto mintis įvykių liudininkė Z.Beržanskienė.Danutė Jankauskienė, atsiuntusi laišką redakcijai, kupina patarimų ir vilties, kad moterys – dukra ir mama – privalo susitaikyti: „Žmogus stiprybės semiasi iš mamos. Klysti išmoksta taip pat iš ten. Bet jis turėtų išmokti ir atleisti. Labai sunki priekaištų, keršto ir neapykantos našta slegia abiejų pečius (mamos ir dukters). Pirmoji tą naštą nusimesti turėtų pasistengti duktė…“Jeigu dukra užsispirs ir laikysis savo tiesos, neišties pirmoji rankos susitaikymui, gali būti, kad motina ryšis tolimesnei kovai. Jai, pasak jos pačios, nebėra ko prarasti. Mat neseniai į B.Veckienės namus, kur šiuo metu glaudžiasi S.Teišerskienė, pasibeldė respublikinės televizijos žurnalistai. Juos sudomino minėta „Tauragės kurjerio“ publikacija internete. Tačiau ar šis reportažas nuskambės ir kaip nuskambės respublikos mastu, priklauso tik nuo dukros iniciatyvos.