Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Šiemet, 2026-aisiais, sukanka 195 metai, kai Žemaitija ir visa Lietuva pakilo į ginkluotą kovą prieš Rusijos imperijos priespaudą. 1830–1831 metų sukilimas, Lenkijoje vadinamas Lapkričio sukilimu, o Lietuvoje įsiliepsnojęs 1831 metų pavasarį, tapo vienu ryškiausių XIX amžiaus laisvės kovų puslapių.
Po penkerių metų, 2031-aisiais, minėsime jau 200 metų sukaktį nuo tos dienos, kai Raseinių apskrities bajorai ir valstiečiai pirmieji visoje Lietuvoje pakėlė ginklą prieš carą. Nors sukilimas galiausiai buvo numalšintas, jis parodė, kad valia priešintis svetimai valdžiai Lietuvoje, o ypač Tauragės ir Raseinių krašte, nebuvo užgesusi – priešingai, ji apėmė ne tik bajoriją, bet ir valstiečius, dvasininkus bei miestiečius. Tauragės šventėse, renginiuose, parodose, žmonių atmintyje šis sukilimas beveik neegzistuoja. Šiuo straipsniu noriu eilinį kartą parodyti, kaip svarbu žinoti savo krašto istoriją.
Priespauda, uždegusi kovos ugnį
Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų didžioji Lietuvos dalis atsidūrė Rusijos imperijos sudėtyje. Carinė valdžia nuosekliai naikino buvusios valstybės savivaldos likučius, ribojo švietimą, varžė katalikų bažnyčią, o svarbiausia – šaukė vyrus 25-erius metus trukusiai karo tarnybai carinėje kariuomenėje. Toks rekrūtų ėmimas Žemaitijos kaimuose buvo suvokiamas kaip lygiavertis mirties nuosprendžiui – iš tarnybos grįždavo vos vienas kitas. Kai 1830 metų lapkritį Varšuvoje kilo sukilimas prieš Rusijos valdžią, žinia apie jį greitai pasiekė ir Lietuvą. 1830 metų gruodį po kraštą buvo platinami slapti atsišaukimai lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis, raginantys gyventojus stoti į kovą už laisvę.
Generolas Antanas Gelgaudas. Dailininkas Antanas Krištopaitis
Siekdama užkirsti kelią sukilimo plitimui, caro valdžia 1830 metų gruodžio 1 dieną Vilniaus, Gardino ir Minsko gubernijose įvedė karo padėtį. Buvo suimami įtariami sukilimo organizatoriai, žmonės tremiami į Sibirą, konfiskuojami ginklai. Tačiau represijos tik dar labiau kurstė pasipiktinimą. 1831 metų sausį Vilniuje susikūrė Vyriausiasis sukilimo komitetas, o apskrityse ėmė telktis slapti vietos komitetai, tarp jų ir Raseinių apskrities, apėmusios didelę dalį dabartinio Tauragės krašto.
Raseiniai – pirmoji sukilimo žiežirba
1831 metų vasario mėnesį paskelbus apie naują rekrūtų ėmimą, Žemaitijos vyrai masiškai ėmė slapstytis miškuose ir telktis į ginkluotus būrius. Kovo 25–26 dienomis Raseinių bajorai ir valstiečiai užėmė Raseinius bei sudarė apskrities laikinąją sukilėlių valdžią – tai buvo pirmasis toks veiksmas visoje Lietuvoje. Kelmės dvaro savininkas Julijus Gruževskis buvo vienas pirmųjų, pakėlusių ginklą – sukilimas, pasak amžininkų liudijimų, prasidėjo būtent nuo jo iniciatyvos. Sukilėlių kariuomenės vadu tapo Benediktas Dobroslavas Kalinauskas (dokumentuose minimas ir kaip D. Kalinovskis). Per kelias savaites sukilimas nusirito per Kauno, Telšių, Šiaulių, Ukmergės apskritis – balandžio viduryje didžioji Lietuvos teritorijos dalis, išskyrus stambiausius miestus – Vilnių, Kauną bei Trakus ir Palangą, – jau buvo sukilėlių rankose.
Svarbu prisiminti, kad būtent Raseinių apskrityje, apimančioje ir Tauragės, Jurbarko bei Skaudvilės apylinkes, sukilimas ne tik prasidėjo anksčiausiai, bet ir buvo užsitęsęs – kovos čia vyko beveik visą aštuonių mėnesių sukilimo laikotarpį, nuo kovo 25 dienos iki spalio pabaigos.
Tauragės kraštas – kovų arena
Ypač aktyvi kovos vieta buvo Tauragės apylinkės ir gretimas Jurbarkas. Sukilėlių vado D. Stravinskio (kai kurių vardų nepavyko aptikti) vadovaujamas dalinys buvo pasiųstas į Jurbarką nuginkluoti pasienio sargybinius ir paimti pinigus iš vietos muitinės. Jam į pagalbą Eržvilke organizuotą kariuomenės dalinį suformavo J. Urbanovičius, kuris, gavęs apskrities sukilėlių valdžios įsakymą, kovo 29 dieną su savo būriu patraukė į Tauragę telkti daugiau žmonių ir nuginkluoti caro pasienio sargybą nuo Pajūrio iki Pašvenčio – taip padėdamas D. Stravinskio kariams paimti Jurbarką iš kitos pusės.
Sukilėlių jėgos Tauragės krašte nuolat augo – balandžio pradžioje čia veikė D. Kalinausko telkiami daliniai, Tauragėje suorganizuotas 200 sukilėlių būrys, o iš Švėkšnos turėjo atvykti dar didesnis, daugiau kaip 200 žmonių, dalinys. Pajūrio ir Tauragės apylinkėse veikė ir F. Kybarto sukilėlių būrys. Šie junginiai palaikė ryšį su Raseinių apskrities kovotojais ir stengėsi suvienyti jėgas prieš gerai ginkluotą priešą. Balandžio pradžioje iš Kėdainių pusės atvykęs G. Bogdanovičiaus daugiau kaip 1500 vyrų pulkas susijungė su Ezechielio Stanevičiaus daliniu, o Raseinių apskrities sukilėliams į pagalbą atskubėjo net Šiaulių apskrities vadai Konstantinas Herubavičius ir Pranciškus Šemeta su 800 pėstininkų ir daugiau kaip 180 raitininkų.
Lietuvos pulko karys. Vikipedija. Niujorko viešosios bibliotekos litografija
Gegužės 1 dieną iš Tauragės per Naumiestį į Kretingos ir Palangos pusę patraukė D. Kalinauskas su „Žemaitijos pasiutėlių“ pulko raitininkais – šis spalvingas pulko pavadinimas geriausiai atspindi žemaičių ryžtą ir kovingumą. Kartu su S. Tautkevičiaus sukilėliais jie pakaitomis atmušinėjo ir puldavo priešo būrius, kelis kartus perimdami ir vėl prarasdami Kretingos miestelio kontrolę. P. Semaškos pėstininkai buvo visiškai sumušti prie Rešketos upelio (dabar Telšių rajonas), o J. Urbanovičiaus ir K. Hubarevičiaus pulkai pasitraukė į Kaltinėnus. N. Sulimos daliniui įsiveržus į Raseinių apskritį, K. Hubarevičiaus 2-asis ulonų pulkas paliko Kaltinėnus ir gegužės 15 d. pasiekė Tauragę.
Gegužės mėnesį prie Tauragės įvyko ir vienos skaudžiausių šio krašto kautynių. Gegužės 18 dieną čia atžygiavo caro kariuomenės vado F. Širmano dalinys. Tauragėje buvęs Raseinių apskrities sukilėlių pulkininko K. Hubarevičiaus 2-asis ulonų pulkas (atvykęs iš Kaltinėnų) pasitraukė iš miestelio be kautynių. Manydamas, kad tai Anupro Jacevičiaus sukilėliai, Širmanas pasiuntė paskui juos T. Bartolomiejų su puse leibgvardijos raitų pionierių eskadrono, 100 jėgerių ir patranka. Tuo metu A. Jacevičiaus sukilėliai liejo kulkas ir sviedinius patrankoms. Vienas paskui kitą atjoję K. Hubarevičiaus atsiųsti du raitininkai pranešė apie artėjantį priešą. Sukilėlių stovykloje kilo panika. Prasčiau ginkluoti, taip pat dalgininkai ir ietininkai puolė į mišką. A. Jacevičiui tik didelėmis pastangomis pavyko sulaikyti likusius sukilėlius. Jis įsakė J. Moncevičiui ir I. Huščiai sulaikyti priešą, pastatė A. Kamienskio kuopą prie tilto, K. Hanusevičiaus pulką pasiuntė taip pat arčiau tilto, į Dominyko Daubaro ir A. Kamienskio kuopų užnugarį, o L. Urbanovičiaus ir Jokūbo Tomkevičiaus sukilėliams paliepė užimti poziciją daugiau į dešinę ir saugoti brastą per upelį bei gurguolę.
T. Bartolomiejaus dalinys prie Tauragės, Sungailiškių ir Pužiškės kelių kryžkelės miške susidūrė su J. Moncevičiaus ir Huščos šauliais, kurie atsišaudydami traukėsi ir, perbridę per Šunijos upelį, įsitvirtino skardyje. Po keleto valandų atskubėjęs F. Širmanas su visu daliniu puolė sukilėlius. Matydamas, kad A. Kamienskio, D. Daubaro ir K. Hanusevičiaus sukilėliai neilgai tegins tiltą, nes trūko amunicijos, A. Jacevičius įsakė kitiems daliniams trauktis mišku į Pagramantį. Jis tikėjosi iš Pagramančio miškais nusigauti į Rietavo girias. Vos išvykus J. Tomkevičiaus ir L. Urbanovičiaus sukilėliams su gurguole, daugelis vadų ėmė prieštarauti A. Jacevičiui, siūlydami trauktis į Raseinių pusę ir susijungti su raseiniškiais. Pakeitęs nutarimą, A. Jacevičius pasiuntė D. Daubaro kuopą su patrankomis, J. Moncevičiaus ir I. Huščos sukilėlius į Karapolį, kartu išsiuntė paliepimą J. Tomkevičiui ir L. Urbanovičiui sugrįžti ir žygiuoti per Karapolį į Batakius, o iš ten – į Raseinių pusę. Tuo metu F. Širmano kariai, remiami patrankų šūviais, puolė atakon su durtuvais ir privertė gynusius tiltą A. Kamienskio ir K. Hanusevičiaus sukilėlius, beveik pabaigusius šovinius, trauktis paskui A. Jacevičių Karapolio pusėn. F. Širmano daliniai persekiojo sukilėlius iki Karapolio dvaro. Čia Širmanas sulaikė savo karius ir sustojo nakvoti. Šiose kautynėse iš F. Širmano dalinio 5 kareiviai buvo nukauti, 3 dingo be žinios, 2 karininkai ir 16 kareivių sunkiai sužeisti, o iš sukilėlių žuvo daug, 105 pateko priešui į nelaisvę.
Traukdamiesi į Raseinių pusę, sukilėliai tvarkingai žygiavo tik nuo Karapolio iki Adakavo. Vėliau daug jų išbėgiojo. Pakeliui į Raseinius nuo A. Jacevičiaus dalinio atsiskyrė J. Sirevičius su raitininkų būriu, kuris pasuko į Kražius ir gegužės 20 d. atvyko į Kelmę. A. Jacevičius pasiekė Raseinius tik su 30 raitininkų, keliolika pėstininkų (beveik vien sukilėlių karininkai) ir 2 patrankomis. Tačiau kovos dvasia neužgeso.
Kur buvo šis ginamas tiltas? Nors tiksliai neįvardyta, tačiau susirašinėjant su Lietuvos šaulių sąjungos 3-iosios rinktinės šauliu Mantu Daukšiu jis pateikė įdomų vertinimą. Jo nuomone, labiausiai tikėtina tilto vieta yra Antšunijų tiltas. Ir nors dabartinis tiltas pastatytas vos 2025 metais, tačiau svarbus kelias čia buvo jau tais laikais. Žvelgiant į seną, maždaug 1914 m., žemėlapį matomi dar trys tilteliai per Šuniją, tačiau pirmasis labiausiai tikėtinas. Šis žmogus iškėlė idėją, kad būtų šaunu, jei „Via Lietuva“ suteiktų šiam tiltui oficialų „Sukilėlių“ ar panašų vardą. Žinoma, kad tai taptų tikrove, reikia rimtai užsiimti įtikinėjimu.
Po kelių dienų, maždaug gegužės 22 d., po kautynių prie Eržvilko į Adakavo apylinkes atsitraukė Julius Gruževskis su 1-ojo ulonų pulko 60 raitininkų ir 110 pėstininkų būriu. Iš Tauragės apylinkės Vaidilų dvaro į Šilalę atvyko D. Kalinauskas su „Žemaitijos pasiutėlių“ pulku. Jis tikriausiai nedalyvavo gegužės 18 d. sukilėlių kautynėse su F. Širmano daliniu ir paliko Vaidilų kaimą, tik atžygiavus F. Širmano daliniui į Tauragės apylinkes. Į Šilalę per Pagramantį atžygiavo J. Tomkevičiaus ir L. Urbanovičiaus kuopos su A. Jacevičiaus sukilėlių gurguole.
F. Širmanas, norėdamas susijungti su M. Palenu, gegužės 23 d. išvyko iš Viduklės į Nemakščius. Iš sugauto J. Gruževskio pasiuntinio sužinojęs, kad Petkaičių dvare yra E. Stanevičius su J. Gruževskio, S. Bilevičiaus ir A. Daujoto sukilėliais, pasuko į Adakavą, kur sustojo su jūrų pėstininkų batalionu, gurguole ir 2 patrankomis, o T. Bartolomiejų ir Bulgakovą pasiuntė su leibgvardijos raitų pionierių eskadronu ir jėgerių batalionu į Petkaičius (prie pat Adakavo, dabar Jurbarko rajono paribys). Atvykę į Petkaičius, jie neberado sukilėlių ir tą pačią dieną vakare grįžo į Adakavą.
J. Gruževskis su dalimi sukilėlių iš Petkaičių kaimo nuvyko į Jurbarką, o E. Stanevičius su savo štabu, S. Bilevičiaus ir A. Daujoto sukilėliais pasitraukė į Eržvilko pusę.
Birželio mėnesį Tauragė ir toliau liko svarbiu sukilėlių atramos tašku – čia keturias dienas stovėjo Z. Stanevičiaus (ne minėto Ezechielio) pėstininkų pulkas, o mieste buvo įsikūręs ir D. Kalinausko „Žemaitijos pasiutėlių“ pulkas. Varniuose ir Rietave sukilėliai net organizavo patrankų liejyklą bei parako, kulkų ir patrankų sviedinių gamybos punktus – tai liudija, kad kova čia buvo ne trumpalaikis protrūkis, o kruopščiai organizuotas ginkluotas pasipriešinimas.
Simboliška, kad su Tauragės kraštu glaudžiai susijęs ir aukščiausiasis sukilimo Lietuvoje vadas. Generolas Antanas Gelgaudas, birželio mėnesį iš Lenkijos Karalystės į Lietuvą atvedęs apie 12 000 karių korpusą ir paskirtas vyriausiuoju sukilėlių kariuomenės vadu Lietuvoje, gimė Panemunės pilyje, dabartiniame Jurbarko rajone. Ši aplinkybė – dar vienas įrodymas, kad Tauragės ir Jurbarko kraštas sukilimo istorijoje vaidino kur kas svarbesnį vaidmenį, nei įprasta manyti.
Tęsinys kitame „Laiko ženklų prie Jūros upės“ numeryje.
