Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Tęsinys. Pradžia „Tauragės kurjerio“ Nr. 79.
Miesteliai ir valsčiai
Kitaip nei apskrities centre, mažesniuose Tauragės apskrities miesteliuose telefono abonentų sąrašas buvo trumpas ir aiškiai atspindėjo to meto visuomenės struktūrą. Pavyzdžiui, Adakave telefoną turėjo tik viena įstaiga – mergaičių žemesnioji žemės ūkio mokykla. Sartininkuose telefonu naudojosi vos keturi abonentai: pieno perdirbimo bendrovė, policijos punkto vedėjas, mokytojas ir atsargos kapitonas. Žvingiuose – trys: klebonas, policijos punktas ir girininkas.
Ši schema kartojasi visoje apskrityje: telefono linija pirmiausia pasiekdavo tuos, kam ji buvo reikalinga darbo funkcijoms atlikti – valsčiaus savivaldybę, policijos nuovadą, paštą, kleboniją, girininkiją ar pieninę (pieno perdirbimo bendrovę). Privatūs asmenys telefoną turėjo retai, ir dažniausiai tai buvo dvarininkai, stambesni ūkininkai, malūnų ar lentpjūvių savininkai, gydytojai bei vaistininkai – tie, kurių verslui ar profesinei veiklai operatyvus ryšys buvo tiesiogine prasme būtinas.
Puikus pavyzdys – Batakiai, kur telefoną turėjo geležinkelio stotis, evangelikų kunigas, du žemės ūkio kooperatyvo „Laisvė“ krautuvių skyriai, gydytojas-rajono agronomas, medicinos felčeris bei malūno ir lentpjūvės savininkas Kalmanas Mendelis. Panašų vaizdą matome ir Gaurėje, kur abonentų sąraše – valsčiaus viršaitis, paštas, policijos nuovada, valsčiaus savivaldybė bei lentpjūvės ir malūno savininkas Kazys Urbutis.
Tai, rodos, visi miesteliai, turėję telefoną. Daugelis kaimų tiesiog dar neturėjo elektros, o telefonas namie iki pat maždaug 1995 metų buvo didelė prabanga…
Lietuvos telefonų knyga, 1939 m. Tauragės krašto muziejus
Skaudvilė
Jei Tauragė buvo apskrities administracinė ir prekybinė širdis, tai Skaudvilė telefonų knygoje atrodo kaip jos mažesnis, bet nė kiek ne mažiau margas veidrodis. Miestelio paštas priskirtas V eilei – žemesnei nei Tauragės, tačiau aukštesnei nei daugelio aplinkinių valsčių centrų – ir čia veikė ne tik telefonas bei telegrafas, bet ir taupomasis valstybinis kasų skyrius (tel. veik. – C, t. y. veikė ilgesnėmis, „miesto tipo“ valandomis). Vien tai, kad Skaudvilė sulaukė savo taupomosios kasos skyriaus, rodo, kad miestelis 1939 metais buvo laikomas svarbiu apskrities ekonominiu mazgu.
Skaudvilėje, kaip ir kituose valsčių centruose, telefoną pirmiausia turėjo administracija: valsčiaus savivaldybė, policijos nuovada, teismas – Skaudvilės apylinkės, pašto raštinė su viršininku, telegrafo ir registracijos skyriumi bei paties viršininko butu. Savo numerį turėjo ir Skaudvilės-Batakių valsčių taupmenų skolinamoji kasa – vietinė kredito unija, per kurią ūkininkai galėjo pasiskolinti pinigų sėklai, gyvuliams ar žemės ūkio technikai įsigyti.
Miestelyje veikė rajono agronomas, skirtas patarti aplinkinių ūkių savininkams, taip pat medicinos gydytojas Nisonas Kacas ir provizorius Vladas Cyrankevičius, turėjęs, matyt, vaistinę ar jos dalį. Veterinarijos punkto specialistas Jonas Labukas-Matulaitis rūpinosi gyvulininkystės technika – svarbia sritimi krašte, kur ūkininkavimas buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis.
Skaudvilės abonentų sąrašas ypač gausus prekybininkų – tai liudija, kad miestelis buvo aktyvus turgaus centras. Čia veikė net kelios manufaktūros (audinių, drabužių) parduotuvės – Naftalio Proppo ir Vinco Salemono; geležies ir cemento prekyba – Chaikelio Kremerio; galvijų pirklys Jankelis Noikas; restoranas „Rambynas“, kurį valdė Leonas Rapšys; viešbutis, priklausęs gydytojui J. Markovui; alaus urmo sandėlis, kurį drauge valdė L. Markovas ir B. Maromas; bei kolonialinių prekių parduotuvė „Kolonial“. Advokatas Leopoldas Petrauskas teikė teisines paslaugas vietos gyventojams, o matininkas Juozas Zaukas (Būgų k.) – žemės matavimo darbus, itin aktualius tarpukario žemės reformos metais.
Ypač spalvingas Skaudvilės sąraše Kalmano Mendelio įrašas – jis vienu metu prekiavo siuvamosiomis ir žemės ūkio mašinomis, dviračiais, motociklais, patefonais bei jų dalimis, benzinu, įvairiais tepalais ir technikos reikmenimis, be to, valdė malūną, lentpjūvę bei paminklų dirbtuvę. Toks universalus, „vienuose namuose viskas“ verslo modelis buvo būdingas tarpukario Lietuvos provincijos verslininkams, ypač žydų kilmės pirkliams, kurie dažnai derindavo kelias veiklos sritis vienoje šeimoje ar įmonėje.
Skaudvilėje veikė ir žydų liaudies bankas (adresu „gaisrinės namas“), ir žemės ūkio kooperatyvas „Laisvė“, ir savanorių ugniagesių draugija – tipiška to meto Lietuvos miestelio pilietinės savivaldos institucija, veikusi be valstybės finansavimo, vien vietos gyventojų aukomis ir savanoryste.
Palyginus Skaudvilės ir Tauragės sąrašus, matyti aiški hierarchija: Tauragėje – šimtai numerių, dešimtys gydytojų ir advokatų, karinė įgula, kelių bankų filialai; Skaudvilėje – kelios dešimtys abonentų, po vieną–du kiekvienos profesijos atstovą, tačiau vis tiek gana įvairi ekonomika, kad miestelis galėtų funkcionuoti kaip savarankiškas prekybos ir paslaugų centras savo apylinkėms.
Vokiškas Pagėgių kraštas
Ypač įdomus kontrastas atsiskleidžia palyginus lietuviškus Tauragės apskrities valsčius su Pagėgių apskričiai priklausiusiais Kamščiais ir Lauksargiais – teritorijomis, kurios iki 1920 metų priklausė Vokietijai ir kuriose gyveno gausi vokiečių bendruomenė. Lauksargių abonentų sąraše dominuoja suvokietintos ir vokiškos pavardės – Broszel, Endrejat (Endrijaitis), Grischkat (Griškaitis), Heimbs, Klinger, Kragenings (Kragininkas), Mertins (Mertinas), Sziegaud (Žygaudas), Storims (Storimas), Vongehr, Wallat (Valaitis) – dažniausiai tai buvo ūkininkai (vok. Landwirt), dvarininkai bei smulkių prekių krautuvių savininkai. Šis kraštas, ekonomiškai glaudžiai susijęs su Rytprūsiais, telefono infrastruktūros atžvilgiu atrodo net tankiau apgyvendintas telefono ryšiu nei grynai lietuviškos apylinkės – dėl istoriškai anksčiau išplėtoto Vokietijos imperijos telekomunikacijų tinklo, kurio pėdsakai išliko ir tarpukariu.
Ką sako apie visuomenę
Peržvelgus visą Tauragės apskrities dalį, ryškėja keletas dėsningumų.
Pirma – telefonas 1939 metais Lietuvos kaime buvo aiškiai socialinės ir ekonominės padėties žymuo. Jį turėjo ne eiliniai valstiečiai, o dvarininkai, stambūs ūkininkai, prekybininkai, laisvųjų profesijų atstovai bei valdžios pareigūnai.
Antra – telefono tinklas glaudžiai ėjo paskui administracinę ir ūkinę infrastruktūrą – prie kiekvienos geležinkelio stoties buvo bent viešas telefonas pasikalbėjimams, prie kiekvieno valsčiaus centro – bent policijos nuovados ir savivaldybės numeris.
Trečia – žydų bendruomenė, sudariusi reikšmingą Lietuvos miestelių prekybininkų ir amatininkų sluoksnio dalį, telefonų knygoje atsispindi itin ryškiai – ypač Tauragėje ir didesniuose miesteliuose, kur žydų pavardėmis pasirašyti įrašai sudaro nemažą dalį visų abonentų.
Ketvirta – girininkijos, miško urėdijos ir lentpjūvės-malūnų kompleksai buvo vieni dažniausiai telefonizuotų objektų kaimo vietovėse – tai liudija, koks svarbus to meto Lietuvos ekonomikai buvo miškų ūkis bei medienos pramonė.
Lūžio metai
Verta prisiminti, kad šis telefonų sąrašas išleistas metais, kurie Lietuvos istorijoje tapo lemtingi. 1939 m. kovo 22 d. Lietuva buvo priversta perduoti Klaipėdos kraštą Vokietijai, o rugsėjo 1 d., prasidėjus Vokietijos–Lenkijos karui, Lietuva paskelbė neutralitetą ir vykdė dalinę kariuomenės mobilizaciją. Šie įvykiai neabejotinai paveikė ir Tauragės apskritį – pasienio su buvusiu Klaipėdos kraštu bei Vokietija regioną, kuriame, kaip matyti iš telefonų knygos, veikė net pasienio policijos rajonų būstinės su savo telefono numeriais.
Praėjus vos metams po šio žinyno išleidimo, 1940 m. birželį, Lietuva neteko nepriklausomybės. Todėl 1939 metų telefonų abonentų sąrašas – ne tik praktinė informacinė priemonė, bet ir savitas paskutinės nepriklausomos tarpukario Lietuvos kasdienybės momentinis nuotraukos rėmelis, užfiksavęs tūkstančius vardų, profesijų ir gyvenviečių, kurių dauguma jau po kelerių metų bus visiškai pertvarkyti sovietinės, o vėliau ir nacistinės okupacijos.
Popierinė laiko kapsulė
Šiandien, praėjus daugiau nei 80-čiai metų, 1939 metų „Lietuvos telefono abonentų sąrašas“ tapo neįkainojamu genealogijos, vietos istorijos ir tarpukario visuomenės tyrėjų šaltiniu. Kiekvienas įrašas – tai ne tik telefono numeris, bet ir liudijimas apie žmogų, jo profesiją, verslą ar tarnybą, apie tai, kokį pasaulį jis matė aplink save 1939 metų pavasarį, dar nežinodamas, kokie sukrėtimai laukia už kampo. Knyga labai reta ir kolekcionieriai už ją pasiryžę mokėti ne vieną šimtą eurų.
Tauragės apskrities puslapiai šiame žinyne – nuo mažo Adakavo su viena mokykla iki šurmuliuojančios Tauragės su šimtais numerių – puiki iliustracija to, kaip technologijos pažanga tarpukario Lietuvoje sklido netolygiai, tačiau nuosekliai keitė kasdienį gyvenimą, siedama tolimiausius kaimus su apskrities centrais, o šiuos – su visa valstybe.
