Andrius Mamontovas: „Labiausiai gyvenime esu dėkingas už palaikymą“

Ramų liepos sekmadienį jis klesteli ant vieno Tauragės pilies kiemelio suoliukų. Repeticija baigta. Scenoje vis dar pluša apšildančioji grupė. Per garsiai mušamus būgnus vos girdžiu pirmąjį Andriaus Mamontovo atsakymą į klausimą, kokiomis nuotaikomis šią akimirką gyvena. „Tikiuosi, nelis. Bent jau iki koncerto žadėjo nepradėti. Vadinasi, žmonės spės susirinkti. Pavojus lieka tik mums, muzikantams. Kartą kažką scenoje pakratė elektra“, – dėbtelėjęs baugiu žvilgsniu į dangų, prasitarė dainininkas. Šio aktoriaus, prodiuserio, muzikanto, fotografo ir kitų galų meistro net nereikia papildomai pristatyti. Belieka susipažinti iš arčiau.
– Šiuo koncertiniu turu pristatote naujausią solinį albumą „Degančios akys“. Kieno gi tos degančios akys? Ar dažnai sutinkate žmonių degančiomis akimis?– Tai visų mūsų akys. Visų tų, kurie kažkuo tiki, kažką myli, kažką daro. Kai žmogus yra atsidavęs kam, kai jis siekia tikslų, jo akys dega. Tokių „užsivežusių“ asmenybių norėtųsi sutikti daugiau. Tai žmonės, keičiantys pasaulį.– Šis koncertas Tauragėje Jums ne pirmasis. Kokie ryšiai sieja su mūsų miestu? – Prisimenu pirmąjį „Foje“ koncertą Tauragėje 1989 metais. Koncertavome 40-yje rajono centrų. Tauragė buvo vienas jų. Puikiai žinau ir jūsų kultūros rūmus. Esame groję ir Lakštingalų slėnyje, ir šioje pilyje. Berods, 1994-aisiais. Jūsų pilies kiemelis turi gerą aurą, o sienos meta iššūkį įgarsintojams. Garsas labai šokinėja nuo jų. Tačiau susitvarkome. Ar turiu draugų tauragiškių? Hm… Kariuomenėje tarnavau su vienu. 1986–1988 metais. Tačiau vėliau ryšys nutrūko.– Kada visgi pasirodys albumas? Kokia muzika skamba jame?– Albumą pristatysiu rugsėjo 5-ąją Trakų pilyje vyksiančiame koncerte. Daugelis kalba, kad jame skambančios dainos – kitokios, neįprastos. Tačiau tai tos pačios, Andriaus Mamontovo kuriamos muzikos atspindžiai. Tai, ką mėgsta gerbėjai: dainos kupinos šviesos, melodingumo, spalvų.– Prie „Degančių akių“ albumo įrašymo prisideda ir jūsų sūnus Andrius Mamontovas jaunesnysis. Jam patinka Jūsų kuriama muzika? – Priverstas klausytis per koncertus (juokiasi). Porą metų Andrius mokosi groti būgnais. Jo kambarys pilnas instrumentų. Su muzika šiek tiek susijusi ir dukra Viktorija. Kurį laiką ji mokėsi groti gitara, būgnais. Niekad neverčiau jų būti muzikantais. Nesuprantu tėvų, kurie nori, kad vaikai taptų jais. Štai aš ir mano žmona labai didžiuojamės dukra. Hagos universitete Olandijoje ji studijuoja Europos ekonomiką ir politiką. Šiemet baigė antrą kursą, o nuo rugsėjo pusmetį studijas tęs Seule, Pietų Korėjoje. Iš universiteto tik dviem studentams buvo suteikta tokia teisė.– O ką veikia jūsų šešeriais metais jaunesnis brolis Justas? Jis taip pat susijęs su muzika?– Ilgai užsiėmė muzikos leidyba. Rašydavo tekstus dainininkams. Dirbo prie keleto „Sel“ albumų. Kūrė dainas „Junior“ grupei. Dabar jis Vilniuje turi žaislų parduotuvę „Mini pasaulis“. Prekiauja vienos vokiečių firmos žaislais.– Užsiminėte apie „Sel“. Tai kas gi sukūrė dainą „Saulės miestas“? Jūs ar per koncertus dažnai ją užtraukdavęs Egidijus Dragūnas?– Aš. Muziką šiai dainai sukūriau 1985 metais. Žodžius – tik 1995-aisiai. Tad šiemet ši daina tarsi švenčia 30 metų jubiliejų. Apie ką ji? Apie svajonę.– Ar yra kas nors, ką jau seniai svajojote padaryti? Ar šiuo metu turite neįgyvendintų svajonių?– Nelabai turiu. Man svajonės – tai kažkas sunkiai pasiekiamo. O apie ką dabar galvoju – įgyvendinama. Tad kažin ar tai svajonė. Noriu pamatyti Taivanį. Kai Kiniją užvaldė komunizmas, apie du milijonus inteligentų pabėgo būtent į Taivanį. Ši šalis tarsi Kinija, nepaliesta komunizmo. Kiniją esu pervažiavęs traukiniu. Kokio dydžio tai šalis! Vien Šanchajuje gyvena apie 30 milijonų gyventojų. Ten – dangoraižių džiunglės. Iš Azijos atvykusiam svečiui aprodyčiau Vilniaus senamiestį. Jį pamačiusi žymi japonų aktorė Kaori Momoi (išgarsėjo pagrindiniu vaidmeniu „Geišos išpažintyje“ – red.), su kuria kartu vaidinau filme „Amaya“, negalėjo atsistebėti. Jai mūsų siauros gatvelės atrodė kaip filmų dekoracijos. Vis lietė namų sienas, kad įsitikintų, ar jos tikros. Užsieniečiams daro įspūdį ir mūsų miškai. Amerikietis draugas net pravirko juos pamatęs.– O kada jūs pats patyrėte ką nors, kas sujaudino iki ašarų?– Nepamenu. Bet greičiausiai pravirkdė koks filmas. Menas mane jaudina. – Grįžkime prie muzikos. Kalbama, kad sėkmę gyvenime nulemia atsitiktinumas, buvimas vietoje ir laiku. Koks atsitiktinumas atvedė jus į muzikos pasaulį?– Atsitiktinumas sąlygoja tik 50 procentų sėkmės. Visa kita – mūsų pačių veiksmų pasekmės. Man muzika tarsi įgimtas pomėgis, talentas. Močiutė pasakodavo, kad vaikystėje apversdavau taburetę, tarp jos kojų ištiesdavau gumą ir traukydavau ją tarsi grodamas. Visad mėgau išgauti garsus.– O koks prisiminimas iš vaikystės jums pats laimingiausias? – Vaikystėje didžiausias draugas buvo tėtis. Pamenu, kaip jis vesdavo mane iki pat darželio durų. Vieną kartą stabtelėjo iki jų likus 100 metrų ir liepė eiti toliau vienam. Nupėdinau iki vartelių, atsisukau, o jis šypsojosi. Pasidarė graudu. Parbėgau atgal. Net nežinau, kodėl man tai įstrigo. Prisimenu save nuo dvejų metų. Pirmasis prisiminimas – įvykis, kai iškritau iš lovos ir susitrenkiau galvą. Prasidėjo haliucinacijos. Mačiau, kaip verkdama galva nuriedėjo į kitą kambario galą.– Muzikai atidavėte daugiau nei 30 metų. O ar prisimenate įspūdingiausią savo koncertą? Galbūt tai buvo rekordinis „Foje“ pasirodymas, kurį stebėjo 60 tūkstančių gerbėjų?– Labiausiai įsiminė tas, į kurį buvo nupirktas vienas bilietas. Ir tai, manau, tas klausytojas į koncertą pateko per klaidą. Net nepastebėjau, ar išbuvo iki galo. Grojome tuomet viename Budapešto klubų. „Naf Naf“ ar „Nuf Nuf“. Nepamenu. Taigi teko koncertuoti apsauginiams ir barmenams.– Visiems būna prastesnių periodų. O kokį šiuo metu išgyvena Lietuvos muzika?– Vis dar bandymų apsispręsti, kokioje ji stadijoje. Radijo stočių grojaraštis nesikeičia. Teko dalyvauti Vilniuje vykusiuose hip hop‘o muzikos apdovanojimuose. Mane veža tie, kurie sugeba rimuoti tekstus tiesiog improvizuodami scenoje. Man tai aukštasis pilotažas. Turi turėti tokį aštrų protą, staigią reakciją. Be to, tiek daug puikių grupių vis dar slypi pogrindyje. Pavyzdžiui, „Garbanotas bosistas“.– O jeigu jums būtų suteikta proga pakeisti vieną dalyką muzikos pasaulyje, kas tai būtų?– Pašalinčiau keletą vadybininkų. Išraučiau juos lyg piktžoles. Jų veikla gadina muziką. Jiems rūpi tik pinigai.– Neseniai ėmėtės globoti jaunąjį atlikėją Ba. Ką tokio dainininkas turi turėti, kad patrauktų jūsų dėmesį? Galbūt ruošiatės tapti vadybininku?– Oi, tikrai ne. Praradau tam skonį. Galiu duoti patarimą, pasiimti kartu į turą, ne daugiau. Jaunas atlikėjas turi degti, gyventi muzika. Tikėti tuo, ką groja ir dainuoja. Reikia dainuoti lietuviškai, nes tik tuomet gali išreikšti viską, ką jauti. Daugeliui pradedančiųjų trūksta superhito. Toks ir būtų mano patarimas jaunam atlikėjui: sukurk hitą. Sukuri vieną gerą dainą – visos durys tau tampa atviros. „Foje“ taip pat buvo niekas, kol neuždainavo „Laužo liepsnos“. – Norėdami apibūdinti būseną, kai kokia nors daina pusdieniui įstringa mintyse, vokiečiai sugalvojo posakį, kuris išvertus į lietuvių kalbą skambėtų kaip „ausies kirminas“. Koks kirminas šiuo metu kamuoja jūsų ausis? – Turo metu neišmetu iš galvos savo dainų. Ypač „Degančių akių“ melodijos. Tačiau labai dažnai mintyse iš niekur ima suktis Susanne Vega „Tom‘s dinner“. Nežinau, kaip tai paaiškinti.– Esate vegetaras. Kas paskatino juo tapti? Daugelis žmonių pritaria, bet iki galo nepasiryžta.– Niekada nebuvau didelis mėsos valgytojas. Tiesiog lioviausi, ir tiek. Nemažai žmonių mano, kad tuomet tampi silpnas. Tačiau pažiūrėkite į gamtą – stipriausi gyvūnai, tokie kaip dramblys, darbinis jautis ar arklys, – žolėdžiai.– Esate ir fotografas. Bent jau mėgstate fiksuoti akimirkas. Ar namuose kabo nors viena jūsų fotografija?–  Taip. Bet ne aš pats jas ant sienų prikaliau, o mano fotografijos didžiausia gerbėja – žmona.– Apibūdinkite tobulą Andriaus Mamontovo dieną.– Kai jaučiuosi laimingas. O tai gali būti net ir be jokios svarios priežasties. Mane laimingą daro grįžtamasis ryšys. Pasakytas geras žodis, išgirstas „ačiū“. Būtent tai padeda atsistoti ir gyvenime paslydus. Kartais sunku kam padėkoti. Kartais lengviau kokius žodžius išdainuoti nei pasakyti.– Už ką esate labiausiai dėkingas?– Už palaikymą. Šeimos, draugų, pažįstamų, fanų.