Daug gyvenimo smūgių patyręs vokietis svajones įgyvendina Lietuvoje

Eduardo Reicherto (Eduard Reichert), gyvenančio Balčių kaime (Žygaičių seniūnija), telefono skambutis buvo ir lauktas, ir netikėtas. Jis sakė norįs pasikalbėti apie skaudžius savo gyvenimo vingius, vedžiojančius po platųjį pasaulį, o aš su juo planavau kalbėtis apie Balčių kaimo bendruomenę, kurią įkūrė šis Vokietijos pilietis. Jis sakė, kad būtent dabar turi progą kalbėti, nes vėl atėjo skaudi data, kuri kartu yra tarsi jo antrasis gimtadienis, ir atskleidė norįs surinkti lėšų varpinei prie Kintų evangelikų liuteronų bažnyčios pastatyti, kad būtų galima pakabinti iš Vokietijos parvežtą dovanotą varpą.
 Likimas ir klaidino, ir saugojo – Mama turėjo girtuoklį vyrą ir du sūnus, šeima gyveno Klaipėdos krašte, kažkur netoli Katyčių.Su dviem mažais vaikais mama 1939-aisiais pabėgo į Vokietiją. Ten ištekėjo už penkis vaikus turinčio našlio, jie susilaukė dar trijų sūnų. Aš iš jų esu vidurinis. Su Lietuva susijusi mano istorija prasideda 1948-taisiais. Negaliu suprasti, kodėl mano tėvai su dešimčia vaikų išvažiavo į Lietuvą, į Klaipėdos kraštą, nors Vokietijoje neblogai gyveno – į Pagėgių geležinkelio stotį atsigabeno keletą vagonų turto. Tai buvo didelė klaida – netrukus sovietai tėvą uždarė į kalėjimą, šeimą išbuožino ir ištrėmė į Sibirą. Laimė, iš ten po keleto metų visiems gyviems ir sveikiems pavyko sugrįžti. Tėvą iš kalėjimo išleido vėliau. Atsiradus galimybei 1958-aisiais šeima su keturiais vaikais repatrijavo į Vokietiją. Abu mamos vaikai iš pirmosios santuokos ir keturi tėvai vaikai iš pirmosios santuokos liko, jų neišleido, nes Lietuvoje jau buvo sukūrę šeimas.Eduardas teigia, kad atsiradus galimybei iš Lietuvos išvažiuoti vokiečių kilmės šeimoms tėvai rinkosi repatrijavimą ne tiek dėl geresnio gyvenimo, o bijodami, kad ir likusieji keturi sūnūs turės tarnauti sovietų armijoje, nes kai kurie vyresnieji sūnūs tai jau buvo patyrę. Šeimoje daugiausia buvo sūnų: mama iš dviejų santuokų turėjo penkis sūnus, o tėvas iš pirmosios santuokos turėjo keturis sūnus ir vieną dukrą.1945-aisiais gimęs Eduardas atvykimo į Lietuvą ir tremties į Sibirą beveik nepamena, teigia, kad į atmintį jam įstrigusi kažkokia tremtyje matyta avarija. Važiuojant gyvuliniame vagone Eduardui buvo sužeistas veidas. Jis gerai mena, kaip Lietuvoje lankė mokyklą– Mama apie tuos laikus nemėgo pasakoti, gailiuosi, kad neišklausinėjau daugiau, kol buvo gyva, – apgailestauja Eduardas. 40 metų dirbo vertėjavo Vyriausiasis brolis Vokietijoje pradėjo dirbti, Eduardas su jauniausiuoju broliu pateko į internatą. Eduardas įgijo vidurinį išsilavinimą, aukštojoje mokykloje studijavo architektūrą, tačiau baigęs mokslus pasirinko kitą veiklos sritį – turėjo autoservisą ir degalinę. Be to, 40 metų dirbo vokiečių ir lietuvių kalbų vertėju, gana dažnai su reikalais tekdavo atvykti į Lietuvą. Todėl ir išsaugojo bei pagilino paauglystėje įgytas lietuvių kalbos žinias. Pastarąjį savo darbą Eduardas apibūdina taip:– Padėjau išeiviams iš Lietuvos įsitvirtinti Vokietijoje, spręsti Lietuvoje kilusias problemas.Paklaustas, kodėl jis ilgam apsistojo Lietuvoje, įsigijo turto, augina avis, tapo Balčių kaimo bendruomenės pirmininku, atsako:– Jeigu rimtai, pats nesuvokiu kodėl.Vokietijos pilietis mūsų šaliai negaili kritikos, tačiau jį čia lyg magnetas traukia.– Galbūt skaudi nelaimė mane parvedė į Lietuvą. Aštuonerius metus jaučiuosi taip, lyg turėčiau du gimtadienius – lapkričio 28-ąją, kai 1945-aisiais gimiau Vokietijoje, Heseno žemėje, ir 2004-ųjų liepos 2-ąją, kai likau gyvas po kraupios avarijos Šilutės rajone, netoli Juknaičių, kurioje žuvo mano aštuoniolikmetė duktė Anke Sandra ir augintinis Hansas, o man buvo sunkiai sužalota galva, bet gydytojams pavyko išplėšti mane iš mirties nagų, – pasakojo E.Reichertas.Tuomet jis važiavo į Šilutę vertėjauti.Eduardas buvo du kartus vedęs, abejose santuokose gimė po tris vaikus – keturių dukrų ir dviejų sūnų. Nuo 1996 metų gyvena vienas. Lietuvos moterų jis negiria, esą vokietės geresnės, joms rūpi žmogus, o norinčioms susirasti vyrą pusamžėms lietuvėms rūpi tik pinigai. Apie savo iširusias santuokas sako, kad taip nutiko dėl per gero gyvenimo, kaltina abi žmonas, kad susirado kitus, bet ir savęs neteisina, esą reikėjo daugiau dėmesio skirti šeimai, nes „kai pinigų netrūksta, kiekvienas eina sau“. Dabar gyvena važinėdamas tarp Lietuvos ir Vokietijos Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės. Susidomėjo avininkyste E.Reichertas prieš penkerius metus įsigijo sodybą Balčiuose, turi beveik 5 ha žemės, augina Lietuvos juodgalves avis, šiuo metu jų turi apie 30.– Avytes žmonės veislei išperka, o tekius paskerdę patys suvalgome su mano globojama senute, – aiškino Eduardas.Jis domisi sveiku, ekologišku maistu, nori prisidėti prie to, kad daugiau žmonių galėtų jį valgyti.Paklaustas, kaip gimė mintis kurti bendruomenę, Eduardas sako:– Žygaičių seniūnas Vytautas Juška  paragino. Dabar visur jos kuriamos norint palengvinti ir pagražinti kaimo žmonių gyvenimą. Bet greitai supratau, kad mes visiškai nieko negalime padaryti, nes neturime savo patalpų, todėl negalime rengti didesnių projektų ir juos įgyvendinti. Tiktai  galime susimetę pinigų ar kiek nors gavę iš valdžios kokią nors šventę surengti. Nusprendėme, kad reikėtų iš valdžios gauti žemės sklypą, pasistatyti savo pastatą. Jau užsakyti sklypo geodeziniai matavimai. Kai turėsime savo pastatą, su aktyvia bendruomenės nare, medike Dale Budrikiene norėtume skausmo terapijos punktą atidaryti, nes kaimo žmonės sensta, juos puola ligos, jiems reikia įvairios medicininės pagalbos, – samprotavo E.Reichertas Kas laiko Lietuvoje? Jam rūpi Balčių kaimo bendruomenės reikalai, bet ne mažiau ir tai, kaip pastatyti Kintų (Šilutės rajonas) varpinę– Jaunas Kintų evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas Mindaugas Žilinskis atitinka Švento Rašto rėmus, todėl man yra labai artimas. Noriu toliau jam padėti surinkti lėšų varpinei pastatyti, kad būtų galima į ją mano iš Vokietijos parvežtą, dovanų gautą varpą įkelti. Dabar jį laikau savo sodyboje, – pasakojo E.Reichert, prisidėjęs ir prie bažnyčios tvarkymo, ir prie to, kad į Kintų bažnyčią iš Vokietijos būtų atgabenti vargonai.Jis sakė todėl ir lendantis į viešumą, kad gautų varpinei medienos, čerpių, lėšų jai statyti.Galbūt vokietį Lietuvoje laiko ne tik skaudūs sentimentai, negyjanti širdies žaizda, padaryta avarijos, bet ir noras šį tą pakeisti Balčiuose ir Kintuose?