Fortunatas Dirginčius šypsodamasis prisimena: „Mano gyvenimas Tauragėje virte virė“

Fortunatas Dirginčius pasiekė įspūdingų karjeros aukštumų – išrinktas Lietuvos centrinės kredito unijos (LCKU), vienijančios 62 kredito unijas, valdybos pirmininku antrai ketverių metų kadencijai, dirba Lietuvos centrinėje kredito unijoje administracijos vadovu ir randa laiko vesti pažintinius bei teminius seminarus apie kredito unijas, jų rinkodarą. Ne mažiau turiningas F.Dirginčiaus laisvalaikis, kurį dažnai nušviečia fotoaparato blykstė, o dažnos kelionės nutraukia su kasdienybe siejančias gijas. Jo gyvenimo kelias prasidėjo Tauragėje. Žinomas žmogus sutiko papasakoti apie šiame mieste praleistas dienas ir aptarti dabar jam aktualias temas.
– Atrodo, kad esate aistringas keliautojas. O ar dažnai sugrįžtate į Tauragę?– Taip, tikrai daug keliauju. Kol kas mano kelionės labiau susijusios su darbu nei su pramogomis, tad laiko poilsinėms kelionėms nelieka. Gal dėl to svajoju kada nors ištrūkti į kelionę su šeima be mobiliojo telefono ir jokios dienotvarkės. Tikiu, kad ateis laikas šiai svajonei išsipildyti.O Tauragė – mano vaikystės ir įdomiausių potyrių miestas, todėl stengiuosi jį aplankyti, vos tik turiu tam galimybę. Su malonumu grįžtu į vaikystės namus, pas savo mamą. Visada atvykstu į Tauragę per atostogas: kiekvieną vasarą bent savaitę čia praleidžiu kartu su šeima.– Kokie prisiminimai sieja su šiuo miestu?– Tauragėje gimiau, augau, mokiausi. Mano gyvenimas Tauragėje virte virė, buvo kupinas visokių užsiėmimų – pradedant šachmatų būreliu ir baigiant laivų modeliavimu. Žinoma, nederėtų pamiršti Muzikos mokyklos, krepšinio ir futbolo. Jei neklystu, aštuntoje klasėje nutariau išbandyti tuo metu visai neįdomią sritį – tapau skaitovu. Įvairiausių švenčių ir susitikimų metu dažnai tekdavo skaityti prozą, poeziją. Šis užsiėmimas buvo tikrai naudingas, nes padėjo lavinti atmintį. Aš stebiuosi, kad dabar mokyklose labai mažai mokomasi atmintinai.Turbūt įdomiausias mano prisiminimas – su bendraamžiais įkurta muzikos grupė „The MUD“. Kuo ji buvo ypatinga? Pradėjome nuo „estradinio“ stiliaus, vėliau buvome įvardyti kaip „folk-postpunk“ stiliaus atstovai. Savo repertuare turėjome keletą lietuvių liaudies dainų, kurias atlikdavome roko stiliumi. Koncertavome ir gerbėjų turėjome net Klaipėdoje! Tuo metu mums tai buvo kažkoks kosmosas. Tačiau kosmonautams teko nutūpti ant žemės, kai prasidėjo pasiruošimas abitūros egzaminams. Kitas ne mažiau svarbus užsiėmimas buvo vaidyba. Vaidinau Tauragės liaudies teatro spektaklyje „Šmėkla“, jame man teko pagrindinis vaidmuo. Spektaklyje taip pat vaidino dabartinė scenos dainininkė Donalda Meiželyte, Jonas Liorančas jaunesnysis. – Kaip atsidūrėte kredito unijų srityje? Kada užgimė mintis, kad norite dirbti šiame sektoriuje?– Persikėlęs studijuoti iš Tauragės į Kauną, dirbti pradėjau būdamas 19 metų. Kelerius metus dirbau marketingo srityje, o kredito unijų pasaulyje atsidūriau gana atsitiktinai, kaip ir dauguma ieškančiųjų naujos veiklos. Radau darbo skelbimą, kuriame buvo siūlomas darbas marketingo specialistui. Taigi kreipiausi dėl šios darbo vietos, o prieš darbo pokalbį nuėjau į skaityklą ir kaip reikiant išnagrinėjau, kas gi tos kredito unijos ir ką jos veikia. Nuo tada kredito unijų sektoriuje dirbu 16 metų. – Kokius laikus dabar išgyvena Lietuvos kredito unijos?– Kredito unijoms dabar yra naujų iššūkių ir pokyčių laikas. Po 20 veiklos metų kredito unijos sėkmingai įsitvirtino regionuose ir dažnai yra vieninteliai regioninės ekonomikos plėtros varikliai. Savaime suprantama, stiprėjant bendrai reguliacinei aplinkai ateina laikas kai ką keisti savo veikloje, rinktis kitą kelią, kuriuo ketiname eiti. Pavyzdžiui, turime apgalvoti, kaip apsaugoti kredito unijų sektorių nuo atsitiktinių žaidėjų ir kaip turėtume atnaujinti dabartinį veiklos modelį, kad kredito unijų plėtra būtų dar tvaresnė ir labiau patikima. Natūralu, kad ne mažiau naujovių gali atnešti ir naujasis Kredito unijų įstatymas. Tad besikeičiant aplinkai reikia keistis visiems drauge. Tikiu, kad kredito unijos išlaikys šį egzaminą ir dar daugelį metų bus artimos finansinės partnerės daugumai Lietuvos gyventojų.– Mėgstate fotografuoti. Į ką dažniausiai nukrypsta fotoaparato objektyvas? Kokių dar laisvalaikio užsiėmimų turite?– Fotografija yra mano aistra. Ja užsikrėčiau ne kur kitur, o Tauragėje. Mano senelis buvo entuziastingas fotografas – vienas pirmųjų Tauragės krašte (jis minimas šios dienos „Tauragės kurjerio“ priedo „Taurragis“ rašinyje „Prieškario Tauragės amatai“ – red.past.). Tad aplink nuolat buvo fotoaparatai, fotojuostelės, ryškalai ir kiti fotografijos atributai.  Fotografuoti mėgstu daug ką, bet labiausiai – žmones. Kartais akis užkimba ir už įdomesnių figūrų, šešėlių kampų, kuriuos tereikia pastebėti. Prieš keletą metų vykdžiau projektą „365 dienos“, kai kiekvieną metų dieną įprasmindavau foto kadru ir paskelbdavau viešai. Projektas pareikalavo ne tik kūrybinio polėkio, fotografijos žinių, bet ir stiprios valios (šypsosi).Mano vaikai neužsikrėtė šia „liga“, tačiau puikiai išmano fotografijos kompoziciją ir žino, kaip geriausiai įvertinti užfiksuotą kadrą. Su jais galima šia tema tikrai ilgai diskutuoti.Kitiems užsiėmimams laiko lieka mažiau. Tiksliau, užsiėmimų yra visada šiek tiek daugiau nei laisvo laiko. Nepaisant to, visada stengiuosi atrasti laiko beisbolui. Aistringai domiuosi šia sporto šaka ir esu, ko gero, įvertintas kaip ištikimiausias Kauno „Lituanica“ beisbolo komandos neformalus fotografas (šypsosi). Tiesa, šiuo sportu beveik niekada neužsiėmiau – tik kelis kartus mokykloje pabandėme jį žaisti kartu su bendraklasiais. Tačiau stengiuosi formos neprarasti ir retkarčiais išbandau vis dar kai kam keistą šiaurietišką ėjimą.– Ar turite neišsipildžiusių svajonių?– Taip, turiu. Kaip minėjau, norėčiau dar kartelį suvaidinti spektaklyje, gal net tame pačiame Tauragės liaudies teatre. Mano šeimoje tiek tėvas, tiek dėdė čia vaidino, tad tikiu, kad mano lūkestis taip pat kada nors išsipildys! O svajones reikia versti darbais, tada atsiranda laiko naujoms svajonėms.