Gyvenimas negailėjo nieko – sėkmės, džiaugsmo, sunkios ligos ir skausmo

Kai po ilgo nesimatymo susitinka seni pažįstami, pirmą akimirką jie nevalingai tyrinėja vienas kitą, kokius pokyčius įspaudė praėjęs laikas. Susitikusi bent porą dešimtmečių nematytą Petrą Zizą, ilgametį Laukėsos durpyno direktorių, konstatavau, kad jis beveik nepasikeitęs, tik lieknesnis. O mane jis pažino tik iš balso, nes prieš keletą metų dėl sunkios ligos komplikacijų prarado regėjimą. Mudu kalbėjomės neįprastoje vietoje – sveikatos priežiūros įstaigos, kur pacientams atliekama hemodializė, laukiamajame.
 Apie ligas ir negandas kalbėjo nedaug, daugiau – apie gyvenimą Gyvenant Tauragės rajone prabėgo keturiasdešimt septyneri metai, trisdešimt šešerius metus jis vadovavo Laukėsos durpių įmonei.– Kol dirbau, buvau sveikas, o išėjus į pensiją užklupo ligos, – sako Petras ir pasitaiso: – Tiesa, diabetą turėjau seniai, bet jis man netrukdė.Rokiškėną į mūsų rajoną atvedė pasirinkta specialybė ir naujos pareigos. P.Zizas Kauno politechnikos institute įgijo durpininko specialybę, baigęs mokslus 1962 metais buvo pasiųstas dirbti į Rokiškio durpių įmonę. Turbūt tada buvo pats jauniausias vyriausiasis inžinierius Lietuvoje – jam buvo 22 metai. Po trejų metų sulaukė paaukštinimo – buvo patikėta kurti Laukėsos durpių įmonę.Petras, atvykęs į Eičius, laikinai apsigyveno girininkijoje, pas tuometį girininką Antaną Radžių, nors iš karto galėjo gauti butą Tauragėje. Vėliau persikėlė į durpyno darbininkams Eičiuose pastatytą baraką, dar vėliau – į butą daugiabučiame name. Viename iš daugiabučių namų su žmona Regina tebegyvena iki šiol.Jeigu gyventų mieste, jam lengviau būtų pasiekti UAB „Arvaka“, kur atliekamos hemodializės procedūros. Dabar mieste gyventi būtų geriau. Tada gal iš kuklumo tokių minčių nekilo, o vėliau Zizų šeima Eičiuose įsitvirtino. Abu ten dirbo, augino dukras, užsiėmė šiokia tokia žemdirbyste.– Vienu metu turėjome net šešias karves ir šešis veršius, – prisiminęs juokėsi Petras.Zizai savo dviejų hektarų žemės sklypo nebedirba, gyvulių nebelaiko, tenkinasi šešių arų sodo sklypeliu, kurį nuomoja iš valstybės –  žemės išsipirkti nespėjo, o dabar kažin ar tai dar įmanoma padaryti.Nepaisant vietos, kur mes kalbamės, ir kartais į skaudžius dalykus nukrypstančio pokalbio, Petras vis toks pat, kokį pažinojau seniai – linksmas, geranoriškas. Kūrė naują įmonę Laukėsos durpių įmonę kurti buvo nuspręsta 1962 metais Liaudies ūkio tarybos sprendimu. Prie jos kūrimo prisidėjo Durpių pramonės valdyba, Statybos montavimo valdyba, Pramoninės statybos institutas (kokie pavadinimai!). Laukėsos durpynas kurtas naujoje vienoje, todėl pirma reikėjo iškirsti mišką, krūmus, numatytą plotą numelioruoti.– Kai atvykau 1965-taisiais, vyko dideli darbai. Reikėjo paruošti eksploatacijai apie pusantro tūkstančio hektarų durpyno, nukirsti medžius ir krūmus, sausinant iškasti trylika magistralinių penkių šimtų metrų ilgumo kanalų, dvidešimt kilometrų griovių, – bėrė skaičius gerą atmintį išsaugojęs 72 metų sulaukęs buvęs Laukėsos durpių įmonės direktorius.Laukėsos durpių įmonėje iš pradžių buvo tik keletas administracijos darbuotojų, o įmonę ir gyvenvietę kūrė Kauno durpynų statybos valdyba.Paruošus gamybai durpyną, pastačius barakus, darbininkai buvo kviečiami iš visos Lietuvos. Durpių gamyba pradėta 1968 metais.– Gaminome trupinines kraikines durpes, parduodavome kolūkiams ir tarybiniams ūkiams laukams tręšti, fermoms kreikti, – mena P.Zizas.Kaip ant mielių kilo Laukėsos gyvenvietė – bendrabutis, daugiabučiai gyvenamieji namai, kontora, mokykla, darželis. Atsirado parduotuvė, paštas, kultūros namai, medicinos punktas. Gyventojams pageidaujant buvo išdalinti sodų sklypeliai, skirta žemės daržams sodinti, gyvuliams ganyti, pastatyti tvartai gyvuliams laikyti.– Geriausiais laikais Laukėsoje dirbo apie 250 žmonių, per sezoną buvo pagaminama apie 200 tūkstančių tonų durpių, – vardijo buvęs durpių įmonės vadovas. „Lietuvai durpių nebereikėjo…“ Pasak P.Zizo, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, griuvus kolektyviniams ūkiams, Lietuvai durpių nebereikėjo. Įmonė iškastų turėjo galybę, teko dairytis, kur jas išvežti. Ekonomikos ministerija pasiūlė draugauti su vokiečiais, jiems tiekti durpes. Bet šiltnamiams naudojamas durpes pirma reikėjo supakuoti, todėl buvo įsileisti durpes į maišus pakuojantys įnamiai, kurie panoro tapti šeimininkais, nes durpyne slūgsantis turtas – visų, kas nori, gali pasiimti. Laukėsos durpių įmonei teko sunkiai kautis teismuose.Ekonomikos ministras Vincas Babilius partneriais įpiršo vokiečius, 1994 metais buvo įkurta bendra Lietuvos ir Vokietijos įmonė „Laukėsa WTL“. Trupininių durpių nebereikėjo, pageidauta, kad būtų kasama senovišku būdu – gabalais, todėl teko sugrįžti prie rankų darbo. Vėliau vokiečiai atvežė porą kasimo mašinų.– Bet ministerija sutarė su vokiečiais, kad jie perka įmonę, 1996-aisiais ji tapo vokiečių. Aš vis dar vadovavau įmonei ir prie vokiečių, nors daug kas keitėsi. Į pensiją išėjau 2001-aisiais, sulaukęs 61 metų, – pasakojo P.Zizas.Negi tiek nedaug naudingųjų iškasenų turinti Lietuva pati nesugebėjo jų naudoti?Paklaustas, kaip dabar laikosi durpes gaminanti įmonė, Petras taria:– Mažai ką žinau. Esu užmirštas. Gal blogas buvau… – pajuokauja trisdešimt šešerius metus įmonei vadovavęs Petras.Teigia galintis pasakyti tik tiek, kad gamybos mastai dabar mažesni nei kadaise, bet kaip ir anksčiau gaminamos gabalinės ir trupininės durpės. Gabalinės vežamos į Vokietiją, trupinines – į Šilutės rajone įsikūrusią durpių įmonę. Buvęs ilgametis durpių įmonės vadovas džiaugiasi, kad ši įmonė išliko, o ne išnyko kaip daugelis kitų mūsų rajone, nors ir priklauso vokiečiams. Nepasiduoda nevilčiai, randa malonių užsiėmimų P.Zizas pasakoja, kad diabetas jį užklupo prieš trisdešimtmetį, bet nekliudė aktyviai gyventi. Vos išėjus iš darbo sveikata ėmė šlubuoti smarkiau. Medikai porą kartų „remontavo“ širdį, įstatė stentus, septynerius metus Savivaldybės autobusiuku į Tauragę tenka važinėti į hemodializės procedūras. Prieš dvejus metus visiškai išnyko regėjimas – diabeto pasekmė.Tačiau savo sveikatos problemų Petras nedramatizuoja. Teigia namuose sugebantis susirasti, ko reikia, pasitikti autobusiuko, kai reikia važiuoti dializuotis, pats išeina, o kur nors toliau eiti reikia palydos, negali atlikti daugelio buities darbų.Tačiau visos negandos dėl sveikatos neatrodo tokios baisios palyginus su praėjusį spalį Zizų šeimą ištikusia netektimi – sustreikavus širdžiai staiga mirė Vilniuje gyvenusi ir dirbusi jų 37-erių duktė Irma. Vyriausioji duktė Sigutė irgi gyvena Vilniuje.Laiką Petras leidžia su žmona Regina.– Vargsta mano žmonelė, bet aš nieko negaliu padėti, – apgailestavo Petras.Paklaustas, kokių užsiėmimų prasimano, sakė klausydavęsis įgarsintų knygų, bet nusibodo, dabar klausosi radijo, televizijos laidų.– Nepraleidžiu žinių laidų, mėgstu filmus. Patiko lietuviškas filmas „Naisių vasara“, dabar rodomas detektyvinis serialas „Senis“. Klausausi televizoriaus ir viską įsivaizduoju. Laiko daug neturiu, nes tris kartus per savaitę reikia važiuoti į hemodializę, šeštą ryto išveža, po pietų parveža. Procedūra trunka keletą valandų. Toks dabar mano gyvenimas, – filosofiškai pokalbį baigia P.Zizas.