Krašto apsaugos ministro atostogos: po Tauragę – dviračiais

Tas širdžiai mielas žodis – atostogos… Išvarginti spartaus gyvenimo tempo, nesibaigiančių darbų, rutinos daugelis lietuvių laisvadienius leidžia pabėgę į tolimas šalis arba prie Baltijos jūros. Tik ne Lietuvos krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, kuris kartu su 14 artimiausių šeimos narių praėjusią savaitę atostogavo ne kur kitur, o Tauragėje. Susipažindamas su  lankytinomis vietomis, krašto istorija, per penkias mūsų krašte praleistas dienas politikas dviračiu numynė daugiau nei 150 km, o Taurų nuotykių parke netgi atšventė vyriausios anūkės tryliktąjį gimtadienį.
Su krašto apsaugos ministru susitikome paskutinę jo atostogų Tauragėje dieną – praėjusį sekmadienį. Susėdę vienoje Tauruose įkurto pramogų parko pavėsinių, ėmėme kalbėti viena smagiausių temų – apie atostogas. Į Taurus ilgametis mikrochirurgas J.Olekas dviračiu atmynė iš „Bastilijos“ sporto komplekso.– Žygeivystės ėmiausi prieš 20 m. Paskatintas bičiulio bendrapartiečio Gedimino Ilgūno, netgi ryžausi dviračiais nukeliauti 900 km iš Varšuvos į Vilnių. Kelias driekėsi per šiaurės Lenkiją, Karaliaučių ir Suvalkiją. Atkartojome Žygimanto Augusto kelionę, kai jis į Vilnių pargabeno Barboros Radvilaitės palaikus. Miegojome tik palapinėse. Kai paūgėjo anūkai, ėmiau keliauti su šeima. Taip viskas ir prasidėjo. Kasmet renkamės vis kitą Lietuvos kraštą, – pradžių pradžią nupasakojo ministras.Per dešimtmetį jis aplankė ir savo tėviškę Krasnojarko srityje (Rusija). Pernai apžiūrėjo Varėnos apylinkes, kitąmet žada susipažinti su Zarasais.– Jau šešti metai ruošiamės ten nuvykti, bet vis kas nors „nukonkuruoja“. Štai šiemet Zarasai nusileido Tauragei. Kodėl pasirinkome jūsų miestą? Tiesiog važiuodamas mašina žentas per radiją išgirdo kalbantį Tauragės turizmo ir verslo informacijos centro (TVIC) direktorių Aivarą Betingį. Jis taip gražiai pristatė savo miestą… – pasirinkimo priežastis paaiškino J.Olekas.Ministras po Tauragės apylinkes praėjusią savaitę keliavo ne vienas. Kaip ir ankstesniaisiais metais, jį lydėjo žmona Aurelija, dukros Laura ir Joana, sūnus Juozas (Olekų šeimoje – 4 Juozų kartos: ministro tėtis, dėdė buvo Juozas, jis pats Juozas, sūnus Juozas, o ir anūką vieną Juozą turi), marti Beata, žentai Tomai ir septyni anūkai. Jauniausiajam tik dveji, vyriausiajai – 13 m.– Vyresnėlė anūkė šiandien švenčia gimtadienį. Mūsų pasididžiavimas. 600 m bėgimo distancijoje Lietuvoje yra antra, – stebėdama aukštai medžiuose besikarstančią vaikaitę, į pokalbį įsiterpė Aurelija Olekienė. – Nusisekė mums su vaikais, žentais, marčia. Nė vienas į užsienį neišvyko.Ministras žmonai kiek nepatenkintas burbtelėjo, jog nereikėtų prieš žurnalistus girtis. Tačiau su Aurelija jį nuraminome: ką jau ką, bet anūkus liaupsinti seneliams tiesiog pridera.– Sutarėme nupirkti žieminius batus, – į mano klausimą, ką žada dovanoti gimtadienį švenčiančiai anūkei, atsakymu mane kiek nustebino ekonomiste dirbanti Aurelija.Pavėsinėje staiga ėmė darytis ankšta. Išsakyti nuomonės apie Tauragę susirinko ir kiti Olekų šeimos atstovai. Visiems kelionės metu labiausiai įsiminė ekstremalios oro sąlygos. Pirmą dieną pūtė stiprus vėjas, antrąją – lijo ledukais.Iš viso dviračių Olekų šeimoje – 12. Kadangi maži vaikai keliavo kartu, kam nors teko vairuoti automobilį ir važiuoti virtinės gale.– Į automobilį sėsti niekas nenorėjo. Visi išsiilgę dviračių. Net mano 8 m. anūkas 53 km atstumą po Pagramančio regioninį parką įveikė. Tad automobilį vairavome pakaitomis. Anądien susimąstėme, jog mūsų kasmetinėse iškylose besilaukdama kūdikio nedalyvavo tik vyriausioji dukra. Anūkai dar būdami įsčiose jau keliavo dviračiais, – šyptelėjo ministras.Į Tauragę Olekų kompanija atvyko rugpjūčio 13 d. Kitą rytą dviračiais išsiruošė į Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centrą. Ten mokėsi gaminti šiaudinius paukščius. Vėliau aplankė Dapkiškių piliakalnį, o svečiuose pas Kęsčių bendruomenės „Elbenta“ pirmininką Vlada Liekį vaišinosi lietiniais su vištiena, mokėsi gesinti gaisrą.– Labai stipri bendruomenė. Net bendrą daržą jie turi. Kaip komunizmo laikais tvarkosi. Tik pavydėti galima. Anūkams labai patiko V.Liekio priešgaisrinės apsaugos muziejus. Savininkas leido liesti 27 m. kauptus eksponatus. Netgi pavežiojo gaisrine mašina. Vaikams leido komentuoti per garsiakalbį, – pasakojo A.Olekienė.Iš Kęsčių Olekai nuvyko į Tauragės aeroklubą, kur buvo paskraidinti ultralengvaisiais lėktuvais.– Iš viršaus regėjau daug individualių namų. Pas jus mažas daugiabučių rajonas, – skrydžio vaizdus reziumavo ministras.Trečiąją dieną atostogautojai apsilankė Pagramančio regioniniame parke, kur ant piliakalnio buvo išprausti lietaus. Pūtė toks stiprus vėjas, jog pravažiuojant didesnei mašinai vos buvo galima nulaikyti ant galvų šalmus. Tačiau šie pojūčiai tik pagyvino kelionę.Rugpjūčio 16 d. Olekų šeimyna praleido kartu su TVIC gide Inga Beišiene: vaikščiojo po Tauragę, nuvyko į Taurų dvarvietę, aplankė Konvencijos paminklą. Kiek vėliau susipažino su Plynosios aukštapelkės flora.– Įdomu buvo sužinoti, kad XX a. pirmojoje pusėje Tauragėje gyveno tiek daug žydų šeimų. Netgi  verslininko Romano Abramovičiaus seneliai. Naujiena buvo ir informacija apie jūsų miesto senąją gynybinę liniją. Žinote, jau 21 m. kasmet organizuoju pasiplaukiojimus baidarėmis. Prieš kokį 15 m. plaukiau ir Jūros upe. Tai buvo vienas įsimintiniausių žygių, – šyptelėjo J.Olekas.O ar atostogaudamas krašto apsaugos ministras galvoja apie krašto saugumą?– Nors į telefoną pasižiūriu tik vakare, kai kam perskambinu, tačiau negalvoti apie reikalus neina. Rytoj (rugpjūčio 18 d. – aut. past.) pusę septintos ryto turiu būti darbo vietoje. Pirmasis darbas, kuris manęs laukia po atostogų – tai darbotvarkės sudarymas. Rugpjūčio 19 d. išskrendu į Afganistaną. Lankysiu karius. Karinę tarnybą šiuo metu ten atlieka apie 80 lietuvių, – į klausimą atsakė ministras.Paklaustas, ar dėl karinės padėties Ukrainoje mes galime jaustis saugūs, ar reikia bijoti Rusijos, J.Olekas ėmė raminti.– Esame NATO aljanso nariai. JAV kariai bazuojasi Lietuvoje. Atliekama ir oro milicijos misija. Per Ukrainos įvykius, kitaip nei anksčiau, Gruzijoje kilusio konflikto metu, Lietuvos žmonės suprato, kad pavojus vis dėlto egzistuoja. Lietuviai palaiko ukrainiečius. Labiau imta pritarti ir didesniam kariuomenės finansavimui. Daugiau vaikų ateina į Šaulių sąjungą, daugiau suaugusiųjų veržiasi ir į kariuomenę. Visų norinčiųjų nesame pajėgūs finansuoti. Tai tampa lyg ir mados reikalu. Sujudimas jaučiamas. O su rusais reikia draugauti. Ypač tai aktualu Tauragės kraštui. Dialogas su kaimynine šalimi, kad ir ne toks intensyvus, vis dėlto vyksta, – nuomonę apie šalies saugumą išsakė ministras.Laikas, skirtas pokalbiui, išseko. Kol J.Olekas padėjo žentams prie automobilio pritvirtinti jo dviratį, šnektelėjome su energija tiesiog trykštančia ministro žmona Aurelija.– Neseniai pasakiau Juozui, kad mes vienu metu tarsi gyvename tris gyvenimus. Nebespėjame visko aprėpti. Šiuo metu gimtojo Vilkaviškio pašonėje, Didžiuosiuose Būdežeriuose, 30 hektarų vyro tėvų žemėje įsirenginėjame sodybą. Ją iš senų nuotraukų bandome atkurti tokią, kokia stovėjo tėvelių laikais. Turime ten daržą, sodą, bičių. Įvyko pokyčių ir Vilniuje, kuriame gyvename. Neseniai persikraustėme į kitus namus. Senąjį namą palikome vaikams. Kad ir kaip keistai skambėtų, ne jie norėjo atskirai gyventi, o mes su Juozu, – teigė ji.Baigus pritvirtinti dviračius Olekų šeimos „karavanas“ pajudėjo Sartininkų link. Krašto apsaugos ministras žadėjo apžiūrėti ne tik šio mažo miestelio lankytinus objektus, bet ir užsukti į Jurbarką, tėviškę Vilkaviškyje. Atrodė, jog nekreipdami dėmesio į tai, jog ryte jų laukia darbai, Olekai į namus tiesiog neskubėjo. Keliaujant aktyviai išties išsivalo mintys, nustojame bėgti.