Magiška aistra mylėti

Irena Kalvanaitė-Pavilanskienė 1969 m. baigė Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją, įgijo teorinių disciplinų ir fortepijono dėstytojos diplomą. Vėliau baigė Vilniaus muzikos ir teatro akademiją, tapo muzikologe. Jai teko stažuotis Kijevo konservatorijoje, tarptautiniuose vargonų meistriškumo ir improvizacijos kursuose, dėstytojavo Šiaulių konservatorijoje ir Šiaulių pedagoginiame universitete, vadovavo folkloro ansambliui „Venta“, Vilniaus tautinių bendrijų namų vokiečių bendruomenės ansambliui.
2007 m. įkūrė VšĮ „Vox organum“. Vilniaus evengelikų liuteronų ir evengelikų reformatų bažnyčių vargonininkė. Irena Kalvanaitė-Pavilanskienė – įvairių renginių dalyvė: 2006 m. ji dalyvavo Tauragės miesto šventėje „Tauragės dienos“, 2007 m. – klasikinės muzikos koncerte, skirtame Tauragės miesto 500-osioms metinėms, 2008 m. – Tarptautiniame M.Mažvydo festivalyje „Tūkstantmečio belaukiant“ ir renginyje „Europos paveldo diena – Tauragės regiono vargonai“. Aranžuoja senovines giesmes, veda koncertus, rašo scenarijus, publikuoja straipsnius ir recenzijas leidiniuose „Muzikos barai“, „Lietuvos aidas“, interneto portaluose „Bernardinai“, „XXI amžius“ ir kt. Kalba rusų, anglų ir vokiečių kalbomis. (iš gyvenimo ir veiklos aprašymo). Vaikystė „vymerinėje“ – Vaikystėje muzika mane ne itin viliojo. Kadangi buvau gyvo charakterio, tai labiau patiko žaisti indėnais arba partizanais, surinkus gatvėje vaikus kurti teatrą, – pasakojimą pradėjo kultūrininkė, kilusi iš Tauragės, tačiau šiuo metu gyvenanti Vilniuje.Vis dėlto taip jau buvo lemta, kad Irenai muzikos išvengti nepavyko. Paskatinta tėvo vyskupo Jono Kalvano baigė mokytojo Juliaus Kelerio fortepijono klasę. Tačiau jaunajai nenuoramai to buvo maža. Tuo pat metu ji dar lankė treniruotes sporto mokykloje ir skynė laurus kaip slidininkė ir trumpų distancijų bėgikė. – Savo vaikystę menu kaip įdomią pasaką, kurią man sekė tėvai, mane supę nuoširdūs žmonės, mano mokytojai. Pasakiški prisiminimai ir apie dar šiandien tauragiškių vadinamą „vymerinę“, kuri stovi ant Jūros upės kranto. Jūroje mane „šuniuku“ išmokė plaukti kunigo Augusto Vymerio dukra, kurią vadinome panele Vymeryte. Per mūsų klebonijos buto langą, gyvenome antrame aukšte, teko matyti, kaip apie 1951 metus darda arkliais vežami žmonės į Sibirą. Medžiai dar nebuvo tokie dideli, tai šis matytas vaizdas išliko atmintyje visam gyvenimui. Šviesus tėvo vyskupo J.Kalvano paveikslas. Jis per karo audras ir sudėtingais pokario metais nešdamas Evangelijos žibintą, kad niekas jo neužpūstų, pridengė savimi. Tėvas viską darė ir kad šeima patirtų kuo mažesnę to meto krečiančių įvykių baimę. Mūsų šeimai tik atsitiktinumo dėka pavydo išvengti tremties, tačiau buvome išvaryti iš miesto, nes sovietai nusprendė, kad ši vieta pernelyg graži. 1952 metais mūsų šeima prisiglaudė pas gerus žmones Paberžės kaime. Mokyklą pradėjau lankyti jau mokėdama skaityti, šešerių metų, – prisimena Irena. Muzikės gyvenimo kelias Atėjimą į profesionalų muzikos pasaulį nulėmė mokslai S.Šimkaus konservatorijoje. Likimas buvo palankus ir kiekvienas darbas turtino sielą, davė patirties. – Siekdama didesnės patirties vargonavimo srityje iš Šiaulių atvykau į Vilnių. Labai džiaugiausi, kad Lietuvos religinės muzikos centro pirmininkas, vargonininkų primarijus maestro Leopoldas Digrys pasiūlė naudotis Šv. Kazimiero bažnyčios vargonais. Šio nepaprasto erudito dėka giliau susipažinau su J.S.Bacho kūrybos atlikimo paslaptimis. Tuo pat metu teko laimė susipažinti ir su žymiais pasaulio vargonininkais. Taigi, baigiau Heidelbergo ir Frankfurto aukštųjų muzikos mokyklų profesoriaus Martino Sanderio vadovaujamus kursus. Neįkainuojamos patirties davė ir dalyvavimas kituose projektuose užsienyje. Tada ir supratau, kad gyvenime gali būti svarbus tiek, kiek svarbūs tavo darbai, – kalbėjo moteris. Turtinti ir sekti Tauragės kultūros vyksmą – džiaugsmas Vis tik I.Kalvanaitės-Pavilanskienės muzikinis gyvenimo kelias ar gražios jo užuomazgos prasidėjo Tauragės evengelikų liuteronų bažnyčioje, kurioje nuo aštuonerių metų ji jau vargonavo, o tiksliau – grojo fisharmonija, kuri buvo minama kojomis. Vyskupas J.Kalvanas nepaprastai mylėjo profesionalią vargonų muziką. Jis nuolat dukrai su didele nostalgija pasakodavo apie studijų metais Rygoje, Domo katedroje, skambėjusią muziką. Visą gyvenimą jis svajojo, kad Tauragės bažnyčia turėtų vargonus. Tam vis tik buvo lemta išsipildyti, nes Švedijos kunigo B.Svensono pastangomis apie 1993 metus Tauragė gavo didelę dovaną – vargonus.– Turėdama nemažos patirties nuolat jaučiu didžiulę pareigą skirti savo jėgas tėvo svajonei. Bažnyčios kunigui Mindaugui Dikšaičiui pritarus čia rengiame tarptautinius muzikos festivalius, žinomų Lietuvos ir pasaulio atlikėjų koncertus. Žinia, labai myliu tauragiškius, kurie koncertų bažnyčioje klauso kaip profesionalai. Didelė laimė, kad keletą metų buvau išgirsta. Šiemet vėl esu paruošusi projektą ir klasikinės muzikos gerbėjų laukia malonios staigmenos. Būdama Tauragėje džiaugiuosi, kad gražėja miestas. Deja, nežinau, ar nors viena gatvė yra pavadinta muziko vardu, bet dažnai prisimenu Tauragėje gimusį savo profesorių Abelį Klenickį, kuris vis manęs klausinėdavo, ar dar yra tas silkių kioskelis, kuriame prekiavo jo tėvas. Žinau apie nemažą ir Antano Ilčiuko nuopelną, kuris Tauragėje išleido savo dainų rinkinį. Ar mieste nebūtų laikas kokią gatvę pavadinti vyskupų Kalvanų vardu? Tauragėje pasigendu ir mažos kavinukės miesto centre, kur užėjus būtų galima sutikti bediskutuojančius miesto meno žmones. Apskritai Tauragės miesto kultūrinę situaciją vertinu gerai. Džiaugiuosi, kad Muzikos mokykloje vyksta įdomūs koncertai, pagirtina, kad savo krašto šviesuolius prisimena bibliotekų darbuotojai. Iš interneto sužinau apie rajono paveldo įdomybes. Labai džiaugiuosi kolegos ir bendramokslio Zenono Komskio ištverme. Jis šitiek metų ištikimas vienam miestui. Kaip šiandien prisimenu jo puikų dirigavimą Muzikos akademijos diplominiame koncerte. Kiek tada visiems buvo nuostabos, kad perspektyvus dirigentas pasirinko darbą Tauragėje. Man ypač įdomūs kultūros paveldo darbuotojų Edmundo Mažrimo ir Jono Liorančo atradimai. Žaviuosi ir Almos Mizgirienės darbais, ir Tauragės fotografų parodomis. O kur dar besistiebiantis gražus medelis – Romualdo Eičo vadovaujamas berniukų choras bei Lietuvoje žinomi jo paruošti dainininkai, – dėsto kraštietė. Aktyvi menininkės pozicija Šiuo metu Irena Kalvanaitė-Pavilanskienė sako kaip buvo, taip ir liko visuomeniška. Jai rūpi ne tik nauji dideli rengiami projektai.– Domiuosi politika, remiuosi pilietiška iniciatyva, pritariu Prancūzijos prezidento N.Sarkozy nuomonei, kad reikia keisti laisvosios rinkos modelį, kuris leidžia „laisvoms lapėms nevaržomai siausti laisvų vištų vištidėje“. Oi, kaip tai tinka ir Lietuvai. Aišku, aš Lietuvos negaliu pakeisti ekonomine prasme, bet menas yra nemažesnė jėga, kuri gali sujudinti aplinką, todėl ir ruošiu projektus, rūpinuosi jų įgyvendinimu, ruošiu informacinę sklaidą, rengiu scenarijus, ieškau rėmėjų ir tikiu, kad taip galiu prisidėti prie mūsų šalies ir gimtojo miesto gerovės, – mintija energingoji menininkė. Motina menininkė Irena su vyru Broniumi, kuris yra statybos įmonės gamybos direktorius, išaugino du sūnus. Lukas gimė Tauragėje. Jis – technologijos mokslų daktaras, Gedimino universiteto docentas bei dirba vienos įmonės departamente. Tomas – archeologas, istorikas, Europos Sąjungos teisės ir administravimo magistras, vadovauja tarptautiniams aplinkosaugos projektams. Jis didelį dėmesį skiria ir muzikai.– Šiemet per Gandro dieną, kovo 25-ąją, savo sodyboje netoli Anykščių ant nudžiūvusios eglės iškėlėme gandralizdį, medžiuose prikabinome inkilų. Laukiame paukščių muzikos. Labai mėgstu auginti gėles. Susidomėjau orchidėjų priežiūra. Didžiausia aistra – drabužių modeliavimas. Pati kuriu modelius, juos sukerpu, tačiau siuvimo darbus prašau padaryti draugių, dar trūksta įgūdžių, – šypsosi menininkė, kilusi nuo „vymerinės“, o jos šypsena ir temparamentas užkrečia magiška aistra dar labiau mylėti gyvenimą ir savo gimtąjį kraštą.