Naujasis muziejaus vadovas nenori būti vadinamas direktorium

Fotografas Romualdas Vaitkus – turbūt vienas iš teigiamiausių rajono žmonių, apie kurį vargiai esame girdėję blogą žodį. Tyliai ir atkakliai savo darbą dirbantis menininkas, visada korektiškas, tačiau nebijantis tiesiai šviesiai išsakyti, ką mano. Šiandien jis be penkių minučių Tauragės krašto muziejaus direktorius, antradienį laimėjęs savivaldybės skelbtą konkursą šioms pareigoms eiti. R.Vaitkaus kandidatūrą dar turės patikrinti Specialiųjų tyrimų tarnyba. Pirmojo interviu su Romu, kaip su muziejaus vadovu, jo darbo kabinete sėdome ne itin gerą dieną – trečiadienį jis neteko dviejų artimų bičiulių. Viena jų – Vilija Užmiškienė. Romas sako, kad tarsi nutrūko kažkas krūtinėje. Tačiau kiekviena netektis atveria mintis ir ragina į gyvenimą žvelgti kaip į ypatingą dovaną. Tokia likimo dovana jam – patikėjimas vadovauti muziejui. Romas sako, kad jo kabineto durys visada atviros, tokia esanti jo „politika“ – atvirų durų „politika“. 
– Girdėjau, kad kolegos jus jau vadina direktoriumi. Paglosto širdį?– Aš buvau pasakęs jiems – nevadinkit manęs direktorium. Vadinkit Romu. Bet žiūriu, neklauso kai kurie.– Tauragės muziejus – kultūros įstaiga, sulaukusi bene daugiausiai kritikos, ypač direktoriaus Petro Jokubausko vadovavimo laikais. Jūs tą situaciją stebėjote tarsi iš šono. Ar tas anas muziejus, „prie Jokubausko“, iš tikrųjų buvo toks prastas?– Muziejus tikrai nebuvo toks prastas, kokia nuomonė apie jį buvo suformuota. Tikrai yra prastesnių muziejų už Tauragės krašto muziejų. Visada galima rasti, kas yra blogo ir kas yra gero. O šiuo atveju buvo matoma tik ta viena prastoji pusė. Jokiu būdu nesakau, kad buvęs direktorius buvo blogas. Aš būtent jo pastūmėtas ir atsidūriau šitoje vietoje (mosteli į direktoriaus kėdę, – red.). Manau, kad Petro Jokubausko ir valdžios santykis buvo negeras, todėl muziejus ir buvo nuvertintas per jo asmenį. Viešoj erdvėj buvo išsakyta pozicija, kad mūsų muziejus yra duobėj, ir jau žemiau nebėra kur kristi. Tačiau aš dabartinei rajono valdžiai pasakiau, kad muziejus tikrai nėra dugne ir man nereikės jo iš dugno traukti, bet tobulinti, gerinti visuomet bus ką. Net Luvre, Metropolitene ar Ermitaže yra ką gerinti.– Kiek anksčiau buvote sakęs, kad neisite į šitas pareigas, nes figūravo atlyginimo klausimas. Gal tiksliau, net ne atlyginimo, o muziejaus vadovo pareigybės nuvertinimo klausimas, nes kitų Tauragės kultūros įstaigų vadovai iš tikrųjų uždirba daugiau negu muziejaus direktorius. Kodėl vis dėlto persigalvojote?– Abejonių, žinoma, buvo. Save ir savo laiką gerbiančiam ir branginančiam žmogui atlygis turi būti, kaip sakau, proto ribose. Tai šiuo atveju ta „proto riba“ buvo labai žemai. Kultūros įstaigos vadovo atlyginimas turi būti kitoks. Į darbą ateinu pusę aštuntos, išeinu po penkių, kartais dar tenka grįžti. Tik laikinai vadovaudamas muziejui, supratau, kad šitiek yra darbų. Tačiau laikas pralekia akimirksniu. Visa diena kaip valanda. Jokiai kūrybai laiko nebelieka. Aš laikausi pozicijos, kad dirbančiam žmogui turi būti atlyginta. Muziejuj yra darbuotojų, kurie savo darbą atlieka labai gerai. Labai norėčiau jiems pakelti atlyginimus, ne tik kad man kiltų, nes muziejaus darbuotojų atlyginimai vieni mažiausių rajone. Turim profesionalų archeologą, kuris gali vykdyti kasinėjimus (o kasinėti Tauragės rajone yra ką), tokie profesionalai šalies muziejuose skaičiuojami vienetais, o uždirba šis žmogus beveik minimumą. Tai baisu.– O kaip dabar bus su fotografija? Ji juk buvo jūsų hobis, ta tikroji meilė. Ji liks už borto?– Kol kas šią sritį dar kuruoju. Fotografijos galerijoje parodos tikrai nenutrūks. Tačiau ateityje tikriausiai reikės keisti „Fotojūros“ klubo administraciją, kadangi nebesuspėsiu vadovauti klubui. Kažkam reikės savo patirtį perduoti. Tauragėje tą daryti tikrai yra kam. Klubas tikrai neišsiskirstys. Kūrybai laiko, žinoma, liks mažiau. Bet tokiu atveju galima kitaip vertinti pačią fotografiją – darbų kiekis mažės, bet kokybė galbūt gerės.– Ką eiliniam lankytojui Tauragės muziejuje pirmiausiai patartumėte apžiūrėti?– Šiandien kaip tik su kolektyvu perkalbėjom, kad kiekvienas Tauragės žmogus turėtų bent kartą apsilankyti muziejuje. Juolab, kad bilieto kaina vos 57 centai. Bet net ne kainoje čia esmė. Mes turime tokių eksponatų, kurių nerasi niekur kitur, kai kurie jų, istoriniai, siekia šimtus ar net tūkstančius metų. Kai pasakau apie tai, žmonės nustemba. Reikia įkalbinėti, kad ateitų. Iš kitų miestų, net šalių į mūsų muziejų atvažiuoja žmonės, o savi, tauragiškiai, nėra buvę. Bet artimiausiu metu planuojame pasirašyti bendradarbiavimo sutartis su visomis mokyklomis, didžiosiomis verslo organizacijomis. Juolab, kad edukacinių programų muziejus iki šiol nevykdė. Šiuo metu tokių turime trylika – tai ir piemenėlių drabužiai, ir istorinis krašto pažinimas, ir mokomosios smėlio dėžės, kuriose žaisdami mažieji susipažins su archeologijos pagrindais. Artimiausiu metu Gamtos skyriuje įrengsime mokomąjį akvariumą. Rytoj, pavyzdžiui, pas mus atvažiuoja Kretingos moksleiviai. Kai pamatau pro langą, kad į muziejų ateina būrys mokinių, visada suvirpa širdis. Tai toks fainas jausmas, kai žinai, kad esi kažkam reikalingas. Be to, kiekviena ekskursija muziejuje pravedama profesionaliai, mūsų gidai pasitinka kiekvieną žmogų.– Ar mūsų valdžios atstovai, naujosios kadencijos tarybos nariai buvo atėję apžiūrėti muziejaus? – Taip, kai kurie yra lankęsi muziejuje, ne visi, žinoma. Užvakar buvo ir Seimo narys Darius Petrošius. Kai tik pasitaikys proga, pakviesim, kad visi apsilankytų. Apskritai valdžios palaikymą muziejaus atžvilgiu bent jau aš jaučiu. Be to, prie muziejaus ketinama prijungti Turizmo centrą. Šiuo metu kaip tik svarstomas šis klausimas. Taigi valdžios dėmesys muziejui šiuo metu tikrai nemenkas.