Palmyra Gylienė: „Užuot atsisėdusi ir verkusi tapau stipria veiklia moterimi“

Posakis, kad tai, kas mūsų nesunaikina, padaro mus stipresnius, puikiausiai tiktų apibūdinti 65-erių metų jubiliejų spalį švęsiančios Tauragės rajono savivaldybės tarybos narės Palmyros Gylienės gyvenimo kelią. Pamilusi, susilaukusi dviejų vaikų bei pradėjusi darbinę karjerą prieš beveik tris dešimtmečius ji buvo priversta save atrasti iš naujo. Netikėtai žuvus vyrui žemė tarsi išslydo iš po kojų, o ant jos vėl atsistoti padėjo ne kas kitas, o įvairialypė veikla bei savomis rankomis pastatyto namo Jovaruose užuovėja. Šiandien Palmyra – ne tik valdančiosios politinės partijos pirmininko pavaduotoja, antrąją kadenciją baigianti savivaldybės tarybos narė, Jovarų bendruomenės pirmininkė, Tauragės miškų urėdijos medienos ruošos, civilinės bei darbų saugos inžinierė, bet, ir tai svarbiausia, – laiminga moteris.
„Reikėjo gyventi toliau…“Su politike susitikome jos išsiskiriančio iš kitų, iš baltai dažytos medienos suręsto namo kieme. Prisėdus svetainėje temos pokalbiui ilgai ieškoti neprireikė. Kitaip nei su pašnekovais vyrais, su tarybos nare ėmėme plepėti apie svarbiausią dalyką – meilę. Su vyru, dzūku iš Lazdijų rajono, Palmyra susipažino Palangoje. Jausmai spėjo užsimegzti per keletą pajūryje kartu praleistų dienų.– Nepripažįstu skystumo, na, tos „meilės kaip seilės“. Aistra ir garsiai ištrimituoti jausmai greitai baigiasi. Svarbiausia – išlaikyti sveiką protą, jausti vienas kitam pagarbą. Turi būti noras gyventi kartu, suprasti vienas kitą. Juk toje pačioje aplinkoje užaugę brolis ir sesuo kartais susipyksta, o čia susieina du svetimi žmonės. Su vyru mes visa tai turėjome. Susilaukėme dviejų vaikų. Sūnus Audrius dirba Nacionalinėje mokėjimo agentūroje. Gyvena kartu su manimi. Turi draugę, padovanojo man du anūkus. O dukra Aušra prieš dešimtmetį nutarė ekonomikos studijas tęsti Italijoje. Toje šalyje ir liko. Draugauja su italu. Mes kartu daug keliaujame. Štai rugpjūtį suplanavome aplankyti Pietų Prancūziją, – apie šeimą keliais sakiniais papasakojo Palmyra.Tačiau šeimos idilė subyrėjo prieš 27 m., kai sovietinės armijos kariniuose mokymuose Sovetske žuvo vyras.– Maždaug metus buvo labai sunku. Ypač buityje. Be tėčio likę vaikai iš pradžių jautė didžiulę baimę netekti ir manęs. Vis stipriai apsikabindavo, o kai kartą vėlavau grįžti iš darbo, visą Tauragę apskambino. Galiausiai sūnus ėmėsi vyro vaidmens. Kol mokėsi Kaune, per ketverius metus gal tik du šeštadienius nebuvo grįžęs padėti. Ilgainiui išsikapstėme. Vieną dieną sau pasakiau: „Reikia gyventi toliau“. Labai daug padėjo vadovai, bendradarbiai, kuriems esu dėkinga, bei, žinoma, pasinėrimas į veiklą, – su ašaromis akyse skaudžiais prisiminimais dalijosi Palmyra.Paklausta, ar nesinorėjo vėl pamilti, pašnekovė prisipažino nesutikusi vyro, dėl kurio būtų pametusi galvą. Daugelis buvo vedę. O jei išsiskyręs, vadinasi, moteris dėl svarbių priežasčių jį išmetė.– Mes juk kantrios. Šiaip sau lauk nevarome, – šyptelėjo tarybos narė. – Žinote, kol vaikai buvo maži, nostalgijos net nejutau. Meilė niekur nedingo – tiesiog atidaviau ją atžaloms. Ėmėsi vyriško darboNesiseka meilėje – sekasi darbe. Iš pradžių baigusi technikumą, o vėliau – Žemės ūkio akademiją, Palmyra kurį laiką dirbo Žygaičių girininko pavaduotoja, po kurio tapo girininke, kol galiausiai buvo paskirta į Tauragę. 14 metų išdirbusi miško sandėlyje meistre, tiek pat metų buvo ir to paties sandėlio viršininkė. Tuomet prasidėjo inžinierės karjera Tauragės miškų urėdijoje. Darbas – ne iš lengvųjų, reikalaujantis medienos technikos išmanymo, kartais net ir fizinės jėgos.– Niekad nebuvau pelytė, tupinti kamputyje. Negalėjau sėdėti ir verkšlenti. Dirbau sunkiai ir daug. Nuo nuolatinių guminių batų nešiojimo nykščiai išsikraipė. Pamenu, lauke -30, o turiu visą dieną praleisti lauke. Ir taip savaitę. Pareidavau į kontorą, atsistodavau prie lango ir ašaros pačios pradėdavo birti. Kaip koks vargo vabalėlis. Jokių aukštakulnių, jokio makiažo – tiesiog ne moteris. Bet be miško negalėjau. Užaugau Sakalinėje tarp miškininkų. Tėvukas miške darbuodavosi, brolis (šeimoje buvo 5 vaikai) – ilgametis girininkas, sesuo – eigulė, brolio ir mano sūnūs irgi miškininkystės mokslus baigę. Taigi pats gyvenimas padiktavo, kuo tapti, – trauką miškams paaiškino Palmyra.Tačiau paties geriausio projekto moteris ėmėsi prieš 20 m., kai nusipirko sklypą Jovaruose. Prasidėjo nuosavo namo statybos.– Norėjau nedidelio senoviško medinio namuko, be jokių rūsių. Tačiau sklype žiojėjo didžiulė duobė, tad reikėjo įrengti pamatus. Taip ir iškilo šie namai – užuovėja nuo negandų. Erdvė, gėlynai, šiltnamis, kuriame galiu atsipalaiduoti. Bute nesu gyvenusi ir negyvenčiau, – prisipažino politikė.Tapusi Jovarų gyventoja, neilgai trukus veikli moteris tapo ir 7 metus veikiančios bendruomenės, kuriai prisipažįsta atiduodanti pusę savo laiko, vedle (iš pradžių vadovavo Vida Valinčienė).Daugelis darbų – savomis rankomisO viskas prasidėjo nuo visuotinės talkos organizavimo. Per keletą metų Jovarų bendruomenės 16 narių sąrašas išsiplėtė iki 140-ies. Aktyvių iš jų – apie 30–40.– Nuveikta tiek daug. Dabartiniai Jovarai nuo tų, kokie buvo prieš dešimtmetį, skiriasi kaip diena nuo nakties. Jei paklaustumėte, ko mums verkiant trūksta, – nieko neįvardinčiau. Gaila tik, kad daug dėmesio šiuo metu yra skiriama kaimo bendruomenėms, o miesto – tarsi pamirštamos. Neva mes visko turime. Bendruomenės namus stato ten, kur tik dešimt šeimų gyvena. Juk pastačius išlaikyti reikia. Apie tai negalvojama. Kuo mes prastesni? Tarkime, į Kultūros namus nueiti tiek Norkaičių, tiek Kunigiškių, tiek Jovarų gyventojui atstumas tas pats, – kad kaimui skiriama per daug, pabrėžė Palmyra. – Negalime įgyvendinti, kaip kaimo bendruomenės, ir jokių europinių projektų. Per Skandinavijos fondus gautume lėšų, bet projektai ten – milijoninės vertės. Norint juos administruoti reikėtų samdyti specialistus. Neįkandame.Metinis Jovarų bendruomenės biudžetas siekia apie 15 000 Lt. Pagrindinis indėlis, kaip teigia Palmyra, – žmonių darbas. Daug kas atliekama savomis rankomis. Taip pigiau. Štai  krepšinio aikštelei įrengti jovariškiai samdė įmonę. Projektas virto „auksiniu“ – tiek daug išleista.O ar verslininkai nepadeda bendruomenei gyvuoti? Nesušelpia pinigėliais?– Yra keletas. Tačiau tikrų verslininkų – išsilavinusių, gerbiančių darbuotojus, save ir aplinkinius – šiais laikais itin trūksta. Liūdina tas pinigų vaikymasis. Prisikaupia sąskaitas ir užriečia nosį. Atrodo, jausmo „gana“ jiems neduota. Bėga, naktimis nemiega, ir kam? Pinigai turi tarnauti žmogui, o ne atvirkščiai. Man užtenka, kiek turiu. Verslininkui tai būtų katino ašaros, – pabrėžė ji.„Jei moteris turi proto – jos klausysis visi“O ar Jovarų bendruomenės reikalus padeda spręsti tai, jog pirmininkė – savivaldybės tarybos narė?– Tiesiogiai padėtimi nesinaudoju, tačiau, suprantama, mano pažįstamų ratas didesnis. O ir būdama taryboje daugiau išgirstu, – lengvai provokacijai nepasidavė Palmyra. – Žinote, kai 2007-aisiais buvau išrinkta į rajono valdžią, naujokė politikoje nebuvau. Ne kaip Pilypas iš kanapių. Juk nuo 1999 m. priklausiau socialdemokratų partijai, nuo 2005 m. dirbau pirmininko pavaduotoja. Kai atėjau į partiją, mūsų tebuvo 30 narių. Išaugome. Šiandien esu tarsi partijos opozicija. Turiu savybę nenutylėti, tačiau svarbiausia – sprendimus priimti blaiviu protu.O ar moterų balsas taryboje girdimas? Kuo skiriasi politikas vyras nuo politikės moters?– Žinoma, kad girdimas. Manęs taryboje niekas neskriaudžia. Moteris turi turėti proto, tuomet jos klausysis visi. Mums lengviau gauti tai, ko trokštame – juk „bobai“ kartais nusileidžiama vien dėl to, kad ji – neva silpnoji lytis. Gaila, kad mes, moterys, esam labai pavydžios, todėl nebalsuojam viena už kitą. Nebalsuoja už mus ir vyrai, todėl būti išrinktai į valdžią sunku, – teigė Palmyra.Paprašyta įvardinti autoritetą tarp moterų politikių, pašnekovė nurodė Viliją Blinkevičiūtę. Pasak jos, tai šilta, nuoširdi, maloniai bendraujanti moteris. O štai prezidentei Daliai Grybauskaitei Palmyra nepagailėjo keleto piktų žodelių – šiai reikėtų mažiau kalbėti, o daugiau dirbti.– Kvaila rinkimų įstatyme yra tai, kad į tarybą negalima rinkti biudžetinių įstaigų vadovų. Nematau čia jokio interesų konflikto, – svarstė Palmyra.O kaip dėl kitais metais įvyksiančių pirmųjų tiesioginių mero rinkimų? Ar jos partijos vadovas turi šansų vėl būti išrinktas?– Diskutavome apie tai partijos viduje ir neradome geresnio kandidato. Reikalingas darbų tęstinumas. Gerų žmonių daug, tačiau balsuojama už tuos, kurie žinomi. O Pranas Petrošius yra žinomas, ūkiškas, su patirtimi bei plačiu pažįstamu ratu. Kol jo nebuvo valdžioje, savivaldybės vairuotojai Vilniuje nežinodavo, net kur kuri ministerija yra. Tai daug pasakanti smulkmena. Aš jam konkurentų tiesiog nematau. Norinčių daug, bet lyderis gali būti tik vienas. Dažniausiai dar ir tas noras būna atvirkščias gebėjimui. Manau, nugalės charizma, – įsitikinusi pašnekovė.O pati ji ar sieks trečiosios kadencijos taryboje?– Bandysiu. Nesinori atitrūkti nuo visko. Nesisieloju ir dėl amžiaus. Visur spėju. Esu laiminga, jaučiuosi savo vietoje, tad kodėl kitais metais turėtų kas nors keistis? – retorinį klausimą uždavė energija tiesiog trykštanti Palmyra.