Paveldosaugos specialistė: „Pastato, dėl kurio suskaustų širdis, Tauragėje neaptikau“

Kultūros paveldo saugotojų profesija daugumai mūsų atrodo itin įdomi ir paslaptinga. Šios srities atstovai įpareigoti prižiūrėti ir tvarkyti kultūros vertybes, veda kultūros paveldo apskaitą, atlieka priežiūrą ir kontrolę. Kultūros paveldo departamento misija sunki, tačiau labai kilni – išsaugoti Lietuvos kultūros paveldą ir perduoti jį ateities kartoms kaip tautos savasties išlikimo garantą, kraštovaizdžio sudėtinę dalį bei Lietuvos įvaizdžio formavimo priemonę, sudarant sąlygas visuomenei jį pažinti ir juo naudotis. 
Paveldosaugininko profesija gana reta, tad artimesnė pažintis su šios profesijos atstovu nėra kasdienybė ir juo labiau tokia pažintis intriguoja. Tauragiškiai puikiai pažįsta Tauragės paveldosaugos patriarchą – mūsų rajono savivaldybės Kultūros paveldo tarnybos vadovą Edmundą Mažrimą ir Kultūros paveldo departamento Tauragės skyriaus vedėją Vidą Narbutą. Tad būtent dėl šios priežasties šįkart kalbinsime ne juos, o tik kiek ilgiau nei metus Kultūros paveldo departamento Tauragės skyriuje besidarbuojančią vyresniąją specialistę Medą Bumbulytę. Gi jauno žmogaus skvarbus žvilgsnis, šiuolaikiškas požiūris į, regis, tokią monotonišką kasdienybę bei jo troškimas visa esybe panirti į pasirinktos profesijos gelmes gali paskatinti į supančią aplinką pažvelgti kitomis akimis. Juolab, kad Meda – ne tauragiškė, o atvykėliai visad įdėmiau stebi, kas vyksta aplink, pastebi detales, kurių dažnai nepastebi ilgus metus čia gyvenantys žmonės. – Susitikime „Vero cafe“, tai puiki vieta, – šių eilučių autoriui pasiūlė Meda.Susėdę prie kavos puodelio su jaunąja paveldosaugos specialiste kalbėjomės ne tik apie paveldosaugos problemas.– Meda, žinau, kad jūs – ne tauragiškė. Kuriame Lietuvos kampelyje jūsų gimtinė?– Gimiau gražiame Žemaitijos kampelyje, Skuodo rajone, greta Mosėdžio miestelio. Tuomet dar neturėjome kompiuterių, tačiau mes, kaimo vaikai, turėjome gamtą, begalinę erdvę savo fantazijoms bei žaidimams ir… dviračius, ant kurių sėdę aplėkdavome visas gimtųjų vietų apylinkes. O aš dar turėjau (ir tebeturiu) nuostabią močiutę, kuriančią eilėraščius. Jų, kaip ir mamos rašytų eilėraščių, su malonumu klausydavausi. Nuo vaikystės labai mėgau piešti, o artimiausių žmonių skaitomos eilės kviesdavo svajoti ir pažinti pasaulį. Apskritai kūrybiškumas buvo, manau, kad ir tebėra, mūsų giminės moterų išskirtinis bruožas. Vaikystėje patirti pojūčiai, prisilietimas prie kūrybos, meilė gamtai padarė didelę įtaką specialybės pasirinkimui.– Esate kultūros paveldo specialistė. Kas Lietuvoje ruošia šios specialistus? Kodėl pasirinkote būtent šią sritį? – Esu menotyrininkė. Baigiau šias studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Menotyrininko „amatas“ apima daugumą meno sričių. Tai architektūra, dailė, kinas, teatras, fotografija. Visa tai man labai artima. Tačiau baigusi studijas buvau pradėjusi abejoti, ar mano pasirinkimas buvo tinkamas. Kodėl? Čia gi Lietuva. Metus ieškojau darbo ir vis nesėkmingai. Taigi abejonės buvo užplūdusios, laimei, neilgam.– Kokie keliai atvedė Tauragėn?– Naršydama internete „užsukau“ ir į Valstybės tarnybos departamento internetinę svetainę. Čia radau skelbimą, kad Kultūros paveldo departamento Tauragės skyriui reikalingas specialistas. Labai troškau įgyti darbinės patirties. O čia dar paveldosauga, neapsakomai įdomi sritis. Tad nedelsdama nusiunčiau reikiamus dokumentus ir netrukus buvau pakviesta dalyvauti konkurse. Dabar jau žinote, kad konkursinę atranką „praėjau“. Taip ir atsiradau Tauragėje. – Koks buvo pirmasis įspūdis, atvykus į Tauragę? Patiko šis miestas ar atvirkščiai – įspūdis blankus?– Tauragės kraštas man buvo mažai pažįstamas. Neteko iki tol pabuvoti ne tik Tauragėje, bet ir Jurbarke bei šių miestų apylinkėse. Tad, galima sakyti, važiavau į nežinią. Viena važiuoti nepanorau, todėl nutarėme į šį miestą važiuoti dviese – su draugu Artūru. Ilgokai užtruko gyvenamosios vietos paieškos. Tikrai nesitikėjome, kad Tauragėje bus taip sudėtinga susirasti normalų butą už protingą kainą. Būsto paieška tiek išvargino, kad buvo kilę minčių net atsisakyti pasiūlytos darbo vietos. Pirmas įspūdis, atvykus į Tauragę, sakyčiau buvo dviprasmiškas. Žinojau, kad Tauragė – apskrities centras, tad tikėjausi, kad miestas bus didesnis, vyliausi jame išvysti daugiau šurmulio ir žmonių apskritai. Kita vertus, pasvėriau ir gyvenimo čia privalumus. Gyvenimo tempas Tauragėje lėtas, čia ramu, kone visus objektus galima pasiekti pėsčiomis. Na, o žmonės čia kaip ir visur Lietuvoje. Tiesa, gal kiek santūresni, mažiau kalbūs. – Jei nesupyksite, pavadinsiu jus atvykėle. O atvykėliai visad įdėmiau stebi naująją aplinką, pastebi detales, kurių dažnai nepastebi ilgus metus čia gyvenantys žmonės. Jūsų akimis, ar užtenka Tauragėje kultūros plačiąja šio žodžio prasme? Galbūt Tauragė jus nustebino neįprastomis, išskirtinėmis tradicijomis, šventėmis, renginiais?– Jei Tauragėje mano darbinė karjera būtų prasidėjusi, tarkim, kokioje nors gamykloje ar tektų nuolat sėdėti prie „popierių“, galbūt kalbėčiau kitaip. Tačiau dirbu ten, kur, mano požiūriu, kultūros Tauragėje daugiausia – Tauragės pilyje. Gi ten įsikūręs Tauragės krašto muziejus su fotografijos galerija, Moksleivių kūrybos centras, Kultūros paveldo tarnyba su „Tauragės čekuoliu“ Edmundu Mažrimu priešakyje. Ten dirba daugybė puikių žmonių, kurių darbinė veikla, išradingumas, entuziazmas mane stebina iki šiol. Patikėkite, kai bendrauji su tokiais žmonėmis, nekyla nė mažiausias noras aimanuoti, kad Tauragėje nėra kas veikti. Kita vertus, nuo pat pirmos darbo dienos taip įsisukau į darbų verpetą, kad apie nuobodulį negali būti jokios kalbos. Neleido man nuobodžiauti ir mano kolegos. Kai prisipažinau, kad Tauragės kraštas man mažai pažįstamas, jie suteikė galimybę jį geriau pažinti. Bendradarbiai vežiojo mane po visas įdomiausias, istoriškai vertingiausias šio krašto apylinkes. Patyriau daug nepatirto, pamačiau daug nematyto. Svarbiausia, kad į aplinką išmokau žvelgti kiek kitaip – viską matau ne kaip eilinis turistas – žvelgiu kultūros paveldo specialisto akimis. Sakyčiau, kad Tauragėje yra jaukių vietelių, kur mielai lankosi jaunimas. Mielai su draugu užsukame į „Šaukštelio studiją“, „Vero cafe“, nuolat dalyvaujame Tauragėje rengiamuose „protų mūšiuose“, lankome kultūrinius renginius. Maloniai stebina vis daugiau žmonių įtraukianti „Aktyvios Tauragės“ veikla. Tiesa, kažkokio išskirtinio renginio ar festivalio čia dar neteko matyti. Tikrai turiu vilties, kad šiame mieste kuo toliau, tuo bus geriau gyventi. Svarbu, kad žmogus pats norėtų kažką daryti, atrasti sau mielą užsiėmimą ar prasmingos veiklos nišą.– Papasakokite mūsų skaitytojams, ką veikia paveldo specialistai.– Trumpai – rūpinamės kultūros paveldo objektų apsauga, jų priežiūra ir išsaugojimu. Būtent mums tenka bendrauti su valstybės saugomų objektų valdytojais, kad pastarieji juos tinkamai prižiūrėtų. Deja, vis dar yra daug pavyzdžių, kai kultūros paveldo objekto savininkas neskiria tinkamo dėmesio įsigyto statinio priežiūrai. Neretai bandoma tradicines statybines medžiagas (plytas, medieną, akmenis) pakeisti vis labiau populiarėjančiu plastiku, statybiniais blokeliais ar dar kažkokia „šiuolaikiška“ statybine medžiaga. Taip „atstatinėjant“ kultūros paveldo objektus, sudarkomas statinio autentiškumas, nyksta jo vertė. Stengiamės su tokiais objektų savininkais bendradarbiauti, ieškome kelių, kaip sustabdyti statinio niokojimą. Žinoma, įsigijus kultūros paveldui priskirtą objektą, jo savininką ima slėgti didelė atsakomybė ir rūpestis, kaip tokį statinį prižiūrėti. Padėti tai padaryti galime mes – kultūros paveldo specialistai.– Tauragės apskrityje yra įdomių, patrauklių, net išskirtinių kultūros paveldo objektų. Buvusios Mažosios Lietuvos pakraštys su Pagėgių kraštu, senuoju Rambynu, Nemuno pakrantės su įspūdingais piliakalniais ir pilimis. Tačiau ką įdomaus, žvelgiant jūsų akimis, galima rasti pačiame Tauragės mieste ir rajone? Ar išlikusio kultūros paveldo prasme Tauragė nėra balta dėmė?– Tiesa, atvykusi Tauragėn iškart pastebėjau, kad čia nėra senamiesčio. Deja, daug vertingų statinių nušlavė abu pasauliniai karai. Matyt, jų atstatymu tuometės valdžios ne itin rūpinosi. Nežinau, ar kai kuriuos jų dar buvo galima išsaugoti. Apmaudu, tačiau neretai einama lengviausiu keliu. Kas būna išlikę vertingesnio, griaunama ir vėliau jo vietoje statomas šiuolaikiškas statinys. Tačiau yra Tauragėje ir gana vertingų statinių: geležinkelio stotis, senojo banko pastatas, buvusi pasienio muitinė (dabar šį pastatą vadiname pilimi). Deja, Tauragėje mažai valstybės saugomų objektų.   – Kultūros paveldo departamento Tauragės padalinyje dirbate kiek ilgiau nei metus. Ar per šį laikotarpį pastebėjote mūsų mieste neprižiūrimų, apleistų statinių, kuriuos būtų verta įtraukti į saugotinų kultūros paveldo objektų sąrašus, kad ir vietinės reikšmės? Ar būtų galima dar kažką atgaivinti?  – Kultūros paveldo departamentas ir jam pavaldūs skyriai apskričių centruose tam ir dirba, kad ieškotų, atrastų, atskleistų objektus, kuriuos vertėtų išsaugoti ateities kartoms. Paveldosaugininkų dar laukia daugybė darbų. Mačiau Tauragėje vieną kitą pastatą, kurį, manau, vertėtų įtraukti į saugotinų objektų sąrašą. Deja, dauguma jų jau perstatyti, išlikusios tik kai kurios detalės, iš kurių galima spręsti, kad pastato būta išties įdomaus. Manau, laikas, kai šiuos statinius dar buvo galima išsaugoti, pražiopsotas. Yra dar vienas pastatas Tauragėje, į kurį mes, paveldosaugos specialistai, turėtume atkreipti dėmesį. Tai antruoju numeriu pažymėtas Bažnyčių gatvės namas, stovintis priešais Švenčiausiosios Trejybės bažnyčią. Senosios architektūros bruožus dar yra išsaugojęs ir greta, jau Stoties gatvėje, stovintis privatus gyvenamasis namas. Deja, tenka prisipažinti – pastato, dėl kurio suspaustų širdį, kurio architektūra būtų mane sužavėjusi, Tauragėje neaptikau.  – Tarkim, sulaukėte svečių. Kokius Tauragės objektus, įdomesnes vietas jiems aprodytumėte? Kas mūsų mieste yra tokio, kad pirmą kartą pas mus atvykę žmonės norėtų čia grįžti?– Savo svečius visų pirma pakviesčiau užsukti į pilies kiemelį, paklajočiau su jais buvusio Tauragės dvaro parke (jį vertėtų labiau prižiūrėti), būtinai nukeliautume į Lakštingalų slėnį, Lauksargius, kiek tolėliau esančius Bitėnus Pagėgių seniūnijoje. Be abejonės, vertėtų svečiams aprodyti ir Pagramančio miestelio apylinkes su jos piliakalniais ir atodangomis. Ar norėtųsi mano svečiams čia dar kartą grįžti? Pasakysiu atvirai – nežinau. Tauragę supa graži, mažai liesta gamta. Tačiau pats miestas vargu ar gali sukelti nepamirštamų emocijų. – Ketinate palikti Tauragę. Kodėl? Čia neįdomu, jaunimui nėra ką veikti, mažas atlyginimas? Kur išvykstate?– Atsirado galimybė padirbėti Klaipėdoje. Dirbsiu ten tą patį darbą, kokį dirbau čia, Tauragėje. Pasitarę su draugu nutarėme nepraleisti tokios progos. Ką besakytum, Klaipėda – ne Tauragė. Didesniame mieste jauniems žmonėms daugiau perspektyvos, karjeros galimybių. Tenka prisipažinti, nors Tauragėje praleistas laikotarpis buvo įdomus profesine prasme, tačiau mane visad traukė turtingą istorinę praeitį turintis uostamiestis. Bėgu tikrai ne dėl uždarbio. Na, Klaipėdoje uždirbsiu gal kiek ir daugiau. Tačiau ne tai buvo lemiamas veiksnys. Tiek aš, tiek mano draugas nepajutome, kad Tauragė – mūsų miestas.