Per gyvenimą veda noras bendrauti ir tobulėti

Įprasta manyti, kad buhalteriai – griežti, daugiausia vien skaičių pasaulyje gyvenantys žmonės, viską darantys tikslingai, pamatuotai, nelinkę į neapibrėžtą veiklą.  Dvidešimt metų Tauragės neįgaliųjų reabilitacijos centre dirbanti vyriausioji buhalterė Audronė Bliuvienė kitokia: ji domisi ne tik savo specialybe ir savo darbu, bet kelioliką metų paaukojo moterų klubo veiklai. Iš pradžių tai buvo tarptautinio soroptimisčių judėjimo Tauragėje padalinys, stokodamos lėšų nemažam nario mokesčiui mokėti Audronė ir jos bendražygės klubo neišardė, jos liko ištikimos norui bendrauti, plėsti akiratį, tobulėti, tik dabar jos save vadina optimistėmis.
Pasirinkimą nulėmė meilė matematikaiAudronės specialybės pasirinkimą nulėmė meilė matematikai. Vilniaus kooperatiniame technikume ji studijavo buhalterinę apskaitą. Svajojo dirbti ekonomiste, nes sekėsi analizės, statistikos disciplinos, bet sugrįžusi į Tauragę dirbo Vartotojų kooperatyve parduotuvių inventorizatore. Savivaldybėje įkūrus Globos ir rūpybos skyrių A.Bliuvienė perėjo ten.– Tuomet skyriui vadovavo Jonas Mickus, man buvo patikėta buhalterija. Vėliau skyrius augo, plėtėsi ir teikiamos paslaugos, kaip padalinys buvo įkurtas Neįgaliųjų reabilitacijos centras. Kai prieš dvidešimt metų jis tapo atskira įstaiga, perėjau į jį ir tebedirbu iki šiol, – pasakojo A.Bliuvienė.„Maždaug pusę reikalingų lėšų užsidirbame…“Naujos įstaigos kūrimas nebuvo lengvas. Neįgaliųjų reabilitacijos centras įsikūrė buvusiame tipiniame vaikų lopšelyje-darželyje „Saulutė“ Prezidento gatvėje. Reikėjo patalpas pritaikyti naujoms reikmėms, įsigyti baldų, inventoriaus, medicinos įrangos, suburti kolektyvą, išmokyti darbuotojus teikti tokias paslaugas, kokių Tauragėje nebuvo. Centro misija – neįgaliųjų socialinė, profesinė ir medicininė reabilitacija.Pastatą pritaikyti naujai veiklai, materialinei bazei sukurti, specialistams rengti, kompiuterinėms programoms pirkti reikėjo nemažai lėšų. Ši įstaiga finansuojama iš valstybės biudžeto. Su Europos Sąjungos pagalba buvo įgyvendintas didžiulis pastato renovacijos projektas.– Išmokome maždaug pusę mums reikalingų lėšų patys užsidirbti, – su pasididžiavimu sakė A.Bliuvienė.Užsidirbama už medicinines ambulatorinės reabilitacijos, neįgaliųjų dienos centro ir neįgaliųjų profesinės reabilitacijos paslaugas.Galės namuose slaugyti ligonius ir senukusĮ klausimą, nuo ko priklauso kolektyvo sugebėjimas užsidirbti lėšų, vyriausioji buhalterė sakė, kad visų pirma nuo vadovės sugebėjimo numatyti teisingą strategiją, o vėliau nuo kolektyvo pastangų gerai atlikti pavestą darbą. Buvo sumanyta ir pasirengta teikti medicinines ambulatorines reabilitacijos paslaugas, su Ligonių kasa pasirašyta šių paslaugų finansavimo sutartis, įsteigtas dienos centras neįgaliesiems, su Savivaldybe sudaryta jo finansavimo sutartis, sudaryta sutartis su Darbo birža dėl neįgaliųjų profesinės reabilitacijos.– Kad išsilaikytume, turime ieškoti naujų paslaugų. Matome, kad turime padėti kaip nors spręsti šeimas užgriūvančius sunkumus, kai reikia slaugyti sunkiai pasiligojusius ar garbaus amžiaus namiškius. Tada žmonės sukasi kaip kas išmano: namiškiai patys imasi šios naštos arba nelegaliai ką nors samdo, nors neįgaliųjų reabilitacijos centrai puikiausiai gali teikti šias paslaugas, dirba patyrę specialistai. Kad galėtume imtis šios veiklos, reikėjo Vyriausybės pritarimo, – teigė A.Bliuvienė.Buvusios soroptimistės save vadina optimistėmisAtkūrus Lietuvoje nepriklausomybę mūsų šalyje ėmė kurtis kitose šalyse populiarūs klubai. Aštuoniolika tauragiškių moterų susibūrė į soroptimisčių klubą. Tačiau neilgai teišgyveno, dėl didelio nario mokesčio tauragiškės buvo priverstos iš šios tarptautinės organizacijos išstoti.Tačiau, pasak A.Bliuvienės, neformalus moterų klubas išliko.– Tik dabar mes save vadiname optimistėmis, didžioji dalis buvusių soroptimisčių tebelanko mūsų klubą. Moterys nori bendrauti, tobulėti, įdomiai leisti laiką. Važiuojame į teatrų spektaklius, grįžusios iš seminarų ir kelionių klubo dalijamės įspūdžiais. Sugalvojame ir gana retų ir labai įdomių užsiėmimų. Vasarą ketiname įveikti Lūksto ežero kūlgrindą (nuo senovės laikų esantį slaptą taką po vandeniu). Vasarą renkamės kur nors gamtoje, žiemą – kieno nors namuose. Kas dveji metai renkama vis kita neformalaus klubo vadovė, – pasakojo A.Bliuvienė.Be A.Bliuvienės, neformaliam moterų klubui priklauso įvairių specialybių moterys: mokytojos Rūta Kaminskienė, Dalia Ramanauskienė, Nijolė Genienė ir Rima Banzinienė, odontologės Ida Dagienė ir Ida Ačienė, draudėja Vida Mikalauskienė, socialinė darbuotoja Judita Petraitienė, dantų technikė Vilija Paulauskienė, buvusi konditerė Birutė Naujokienė, buvusi prekybininkė Ona Kurlinkienė,  buvusi „Sodros“ darbuotoja Birutė Jurgelionienė.