Politikas, kurio lūpose skamba romansai

Kas pažįsta Tauragės rajono savivaldybės tarybos narį Juozapą Baužą, apie jį atsiliepdami turbūt nepamirštų pridurti, jog šis vyras labai galantiškas ir dėmesingas moterims. Be to, teatro, poezijos mėgėjas… Ir apskritai – vienas tų pašnekovų, kurie pokalbiui geba suteikti tokią ypatingą, pakylėtą atmosferą. Su politiku leidžiamės į avantiūrą dėl interviu susitikti ne namie, o Kultūros rūmų… scenoje. Prožektoriai įsiplieskia. J.Bauža į sceną žengia su rože.
 Ant scenos… Kiek padailinau. Prožektorius budėtoja jau buvo įjungusi kiek ankstėliau. Į sceną žengiame abu. Bet Juozapas – su rože. Vyras sako niekada neidavęs į pasimatymus be gėlių.– Moterims niekada gėlių nebus per daug, – sako politikas, praleisdamas mane ties laipteliais.Atsisėdame abu ant scenos viduryje mano pastatytų kėdžių. Įsitaisome. Ir nutylame. Nutyla nematoma auditorija.Paprastai dėl interviu rubrikai „Politikas iš arti“ susitinkame politikų namuose. Dėl buitinių rūpesčių J.Bauža atsisakė priimti šių eilučių autorę į savo asmeninę erdvę, tad nutarėme susitikti erdvėje, kuri bent kiek primintų tai, kas pašnekovui artima, įkvepia, kelia asociacijų.Scenoje, kurioje sėdime, jam yra tekę vaidinti. Sigito Kancevyčiaus režisuotame spektaklyje „Gimęs kalvėje“ ir režisierės Genovaitės Urmonaitės – „Aliutės sapne“. Pašnekovas mėgsta teatrą, priklauso asociacijai „Mažoji scena“, tačiau pastaruoju metu sako nerandantis laiko vaidinimams. Prakalbus apie vieną spektaklių, kuriame vienas herojų išvyksta į karo tarnybą, mūsų pokalbis pakrypsta militarizmo tematika. Mintys tolsta nuo scenos, tolyn, link karinio miestelio Mirnyj 12 (Rusija, Archangensko sritis). Tarnavo trijose kariuomenėse Juozapas tarnavo buvusios Sovietų Sąjungos Plysecko kosmodrome, tame pačiame, iš kurio, pasak pašnekovo, į kosmosą pakilo pirmieji šunys kosmonautai Strelka ir Belka.– Mūsų brigada buvo įsikūrusi aplink miestelį. Taip mes pridengdavome jame esančias raketas. Mane į PVO (priešorinės gynybos) dalinį pasirinko todėl, kad jame trūko vairuotojų, o aš jau turėjau teises. Anksčiau iš „vajankomato“ (karinio komisariato, – aut.past.) siųsdavo į profesines mokyklas tam, kad jaunuoliai prieš privalomąją tarnybą įgytų specialybę. Aš Šilutės profesinio rengimo mokykloje Nr.12 išmokau vairuoti. Be to, turėjau ir darbo patirties. Nuo 14 metų dirbau Tauragės keramikos gamykloje pagalbiniu darbininku. Tekdavo dirbti tai, ką nurodydavo cecho viršininkas arba pamainos meistras – plytas nešioti, teritoriją tvarkyti, skiedinį maišyti, – apie vaikystėje ir jaunystėje įgytą patirtį pasakoja Juozapas. Apie gynybą ir NATO Po dvejų metų karinės tarnybos Archangelsko srityje pusmetį Juozapas mokėsi Rygoje, puskarininkių mokykloje, vėliau buvo rotuotas į dalinį Lenkijoje, po poros metų grįžo į Tauragę. Čia 13 metų buvusiame kariniame miestelyje (Vytauto g.), civilinės gynybos pulke, ėjo pulko maitinimo ir amunicijos skyriaus viršininko pareigas.Juozapas juokauja tarnavęs trijose kariuomenėse: Sovietų Sąjungos, Lietuvos Respublikos (Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio motorizuotajame (dabar mechanizuotasis, – aut.past.) pėstininkų batalione), ir NATO kariuomenėje. NATO kariuomenėje todėl, kad, pasak jo, Lietuvai įstojus į NATO visos šalies kariuomenės yra NATO kariuomenės.Teiraujuosi apie šalyje jaučiamą karo grėsmę, klausiu, kaip viskas klostytųsi, jei Lietuvoje, kaip ir Ukrainoje, pasirodytų „žalieji žmogeliukai“.– Miegokite ramiai, kaip sakė krašto apsaugos ministras, – nusišypso Juozapas, ir aš dėl jo šypsenos sutrinku, ar būtų taip blogai, kad belieka tik užmerkti akis ir bandyti „prasnausti“ šalies okupaciją, ar būti ramiems, nes turime pakankamas pajėgas gynybai.Juozapas patikslina:– Šalies kariai – profesionalai. Be to, dabar gi svarstoma NATO pajėgas dislokuoti arčiau Baltijos valstybių, gal Estijoje. Arba Lenkijoje. Jau seniai reikėjo. Tačiau, kita vertus, užsnūsti negalima, reikia aukoti 2 proc. krašto apsaugai. O jei bent 1 iš 28 NATO priklausančių valstybių suabejotų ir paprieštarautų, jog mūsų ginti neverta… Gintis tektų patiems, tad reikia turėti ir savų resursų! Kaip Napoleonas yra pasakęs, kas nenori maitinti savo karių, tas maitina svetimus! Sveikintina, jei jaunuolis į kariuomenę užsirašo savanoriškai. Karinė tarnyba – tai ne ant scenos šokti. Tikras vyras neturi bijoti nei kulkų zvimbimo, nei sprogimų, nei gamtos stichinių nelaimių, – tvirtai dėstė pašnekovas. Į pasimatymus – tik su gėlėmis Tačiau prisiminęs savo pirmuosius karinės tarnybos metus Archangelsko srityje susižavėjimu netrykšta:– Gyveni miške, maitini uodus ir semiesi žinių, dėl kurių naudos ateityje kyla abejonių, – taip apibūdina tuo metu jį apimdavusią savijautą.Tačiau vis dėlto jo sukauptas stažas įspūdingas – ištarnauti 28 metai. Klausiu, kodėl vis dėlto po privalomosios tarnybos kankinančioje (pasak jo) miškų apsuptyje stojo mokytis karybos ir siekė tapti karininku? Juozapas juokais sako, jog tuo metu visos merginos svajojo tik apie kariškius ir norėjo tapti jų žmonomis.Vien dėl to?– Žinoma, ne. Reikėjo užsitikrinti darbą, kad ateityje turėčiau ką valgyti… ir gražiai apsirengti, – šypsosi Juozapas.Pasirodo, jaunystėje kavalieriui labai rūpėjo įsiteikti merginoms. Dažnai dalyvaudavo Kultūros namuose, tuose pačiuose, kur mudu sėdime, rengiamuose šokiuose. Teiraujuosi, kaip ten „tais laikais“ būdavo su muštynėmis. Gi dabar šokių niekas nerengia, nes bijo, kad jaunimas ne šoks, o ims pliektis.– Ooo… Ir tada muštynių būdavo. Bet ne dėl to, kad, pavyzdžiui, tavo veidas kam nors nepatinka. O dėl merginų, – pabrėždamas kilsteli smilių pašnekovas. – Tam, kad pasiektum merginą, reikėjo kaip reikiant pakariauti. Nebuvo nė vieno pasimatymo be gėlių. Eidavome į kiną, restoraną „Tauras“, kur dabar įsikūręs bankas. Ir ne prisivalgyti ar prisigerti, o pabendrauti, gal išgerti taurę šampano ir paklausyti gyvos muzikos. Vedė jaunas Vėliau vaikinas merginoms pats grodavo. Gitara. Savo kūrybos romansą. Tačiau savo pirmąją žmoną sužavėjo ne muzika ar aktoriniais gebėjimais. Jis ją ant nugaros nešdavo paauglystėje, kad ši eidama į šokius (ne su juo) kojų nesušlaptų.– Mūsų šeimos gyveno tame pačiame barake Pramonės gatvėje. Ji buvo vyresnė ir su seserimis per kemsynes eidavo į šokius Kultūros namuose. Ne kartą per molingą žemę teko ją pernešti ant kupros, kad batelių nesusiteptų. Ir jos seseris nešiau. Vėliau išvykau tarnauti, ji – į mokslus. Likimas suvedė mudviem grįžus. Atsitiktinai susitikome gatvėje, prisiminėme kartu leistą vaikystę. Po metų susituokėme, – pasakoja Juozapas.Po 25 santuokos metų pora išsiskyrė. Klausiu, kaip tai nutiko, pašnekovas man prabyla Maironio eilėmis:– Jaunos dienos – neprotingos,/ Paklydimais gan turtingos, /Neina žingsniais, bet risčia!/ Už akių joms neužbėgsi, /Nepavysi, neužrėksi, /O senatvė šit ir čia“. Vyriausiosios dukros – Arabų Emyratuose Pirmojoje santuokoje gimė dvi dukros. Pirmoji gimė, kai vyrui buvo 21-eri. Indira ir Regina šiuo metu gyvena Jungtiniuose Arabų Emyratuose.– Baigusi Kauno politechnikos institute kompiuteriją, informatiką ir programavimą, Indira ten išvyko su drauge ir įsidarbino tarptautinėje reklamos firmoje. Vėliau ištekėjo už savo šefo. Palestinos pabėgėlio. Tuo metu, kai Palestinoje vyko skerdynės, jis su tėvais pabėgo į Jungtinius Arabų Emyratus. Pilietybės Emyratai jam nesuteikė, jis iki šiol laikomas Palestinos pabėgėliu. Pilietybė nebuvo suteikta ir jųdviejų dukrai, kuriai dabar penkiolika. Tik prieš ketverius metus mano padedama anūkė gavo pasą – dabar ji lietuvė, – pasakoja Juozapas.Pasijuokiame iš fakto, kad jo antrosios santuokos dukra Gabrielė, keturiolikmetė, yra vieneriais metais jaunesnė už jo anūkę, o jau teta.Neseniai jis savo aštuntokei dukrai virė ruginę košę. Iš ruginių miltų. Sako norėjęs parodyti, kokią jam teko valgyti vaikystėje. Ir pamokyti vertinti geras gyvenimo sąlygas. Politikas augo 5 vaikų šeimoje be tėvo. Mamai vienai išlaikyti šeimą buvo sunku. Teko kęsti nepriteklių, dėl to Juozapas taip anksti, 14-os, įsidarbino. „Vienas lauke – ne karys“ Pašnekovas – įvairiapusiška asmenybė. Vienu momentu į klausimus nesiplėtodamas atsakinėja trumpais skubiais, „kariškais“ „taip“ arba „ne“, kitą momentą „užmynus“ ant jam patinkančios temos, atsakydamas cituoja eiles. Menininkas. Kariškis. Ir kulkų nebijo, ir teatrą mėgsta… Oi, kavalierius…Teiraujuosi, kas jį į politiką atvedė. Juozapas porą metų dirbo europarlamentaro Juozo Imbraso padėjėju, dabar ketvirti metai rajono taryboje.– Man visuomet rūpėjo politika. Be to, tai, sakykim, tam tikras būdas pakovoti. Tačiau per tuos metus priėjau prie išvados, kad vienas lauke esi ne karys. Tarkim, kas, kad mes koalicijoje esame 18 narių iš įvairių partijų. Vis tiek kurios partijos dauguma – tie ir valdo, – lakoniškai kalba politikas. – Labai buvau prieš angliavandenilių žvalgybą mūsų rajone ir vėjo jėgaines. Aš vienas pirmųjų jau tada nujaučiau, kad tai prie gero neprives. Pamenu, kai tarybos posėdyje senukas Bagdonas klaupėsi ant kelių, prašė netvirtinti detaliojo plano dėl vėjo jėgainių statybos viename kaimų. Tačiau gi yra suinteresuotos grupės. Paradoksas: mažytės grupės nori didžiulių žemės plotų. Kartais matai, kaip vyksta neteisybė, ir širdis verkia, kad taip neturi būti. Tačiau kas iš to, jei rėksi – niekas nepaklausys tavęs, tik pats sau pakenksi, – liūdnai dėsto pašnekovas.Į išsamesnį pokalbį apie politiką, artėjančius rinkimus politikas nesileido, ir kalba pakrypo apie jo jaunystėje dainuotus romansus… Pašnekovas pažadėjo užsukti į redakciją nešinas savo jaunystėje kurtos dainos įrašu, padarytu prieš keletą metų. Gaila, bet negalėjo pažadėti romanso pagroti gitara, tačiau paliko tikimybę jį grojantį išgirsti kokiame nors renginyje. Dvylikastygė dabar buvo nesuderinta… O ir laiko mažoka… Nespėjus atsisveikinti ėmė skambėti politiko telefonas. Pasimatymas užbaigtas paskubomis, kavalierius nuo scenos nuskubėjo su buitinių rūpesčių vėjeliu.