Sigitas Baciuška: „Tikru politiku tampi tik sulaukęs brandos“

Ar gali geras verslininkas kartu būti ir žmonių mylimas, daug pasiekęs valdininkas? Kaip atsipalaiduoti nuo nuolat kamuojančios darbinės įtampos? Tokius klausimus, tęsdami neseniai pradėtą rubriką „Politikas iš arti“, šįkart nagrinėjome su Tauragės rajono savivaldybės tarybos nariu, senu vilku politikoje Sigitu Baciuška. Vyru, ne tik vadinamu pilkuoju kardinolu populiariausioje mūsų miesto politinėje jėgoje – socialdemokratų partijoje, bet ir verslininku, ilgą laiką valdžiusiu Tauragės turgų, įsiūbavusiu alubarių bei kėglinių verslo sūpuokles Tauragės regione, o šiuo metu besirūpinančiu Tauragės žuvininkystės vietos veiklos grupės (TŽVVG) reikalais.
Didžiausias hobis – medžioklėViename Gedimino gatvės daugiabučių Sigitas mane pasitiko ne vienas. Tik peržengus buto slenkstį lyg vaikystėje mėgtas vilkelis aplink kojas ėmė suktis trijų mėnesių jagdterjerų veislės šuo Tigis. Jaunas augintinis nuo pat pirmųjų minučių pagyvino pokalbį: baksnojo nosimi į pėdas, kandžiojo nutįsusią švarko rankovę. Šeimininko bandymas pašalinti jį iš dėmesio centro nuėjo niekais. Tiek uždarytas vonioje, tiek pririštas dirželiu virtuvėje Tigis leido suprasti, kaip mėgsta svečius: „kalbėjo“ garsiau už mudu abu. Aprimo jis tik atsidūręs Sigitui ant kelių.– Auginuosi medžioklei draugą. Rugsėjį jau pasiimsiu kartu. Tikriausiai visą sąmoningą gyvenimą mane lydėjo keturkojai, – glostydamas Tigį, prabilo Sigitas.Štai taip. Jauniausias šeimos narys padiktavo pirmąją pašnekesio temą. Medžioklė Sigitui – didžiausia atgaiva ir malonumas. Ir nors žmona Bronislava lapės kailiniais nesipusto, žvėrienos Baciuškų šeimos šaldytuve netrūksta. Paklaustas, kokia yra sultingų keptos mėsos gabalėlių paslaptis, pašnekovas pabrėžė, jog svarbiausi yra ne ingredientai. Padruskini, papipirini, ištrini česnaku, prismaigstai lašinukų ir kepi.– Medžioklės, kuria užsiimu nuo 1979 m., plotai išsidėstę prie Skaudvilės. Patinka ir žvejyba. Kartą per metus su šeima vykstame pažvejoti į Norvegiją. Tačiau pradėjęs medžioti meškeriojimą nustumi į antrą planą. Medžioju kartą per savaitę. Miške daugiau emocijų. Džiugu, kad Tauragėje gamta ranka pasiekiama. Ne taip, kaip sostinėje gyvenantiems, – apie pomėgius su entuziazmu prakalbo pašnekovas. – Nesu namų paukštis. Mane traukia gamta. Mama buvo puiki daržininkė ir gėlininkė, žinoma Alytaus regione. Matyt, tą potraukį paveldėjau iš jos.Keista, kodėl tuomet Sigitas su žmona gyvena bute. Turėtų trūkti erdvės, laisvės pojūčio.– Tam susikūrėme ramybės kampelį Bernotiškės soduose. Įžuvinome šalia esantį kolektyvinį telkinį. Turiu laisvą minutę – lekiu ten. Kepame kepsnius, ilsimės, – paaiškino Sigitas.Privalumas – sukaupta patirtisNors pašnekovas save vadina senu tauragiškiu, jis gimė ir užaugo Alytuje, keturių vaikų šeimoje. Lietuvos žemės ūkio akademijoje (ŽŪA) įgijo agronomo–ekonomisto išsilavinimą ir buvo paskirtas dirbti Tauragėje.– Tarybiniais laikais veikė gera sistema. Baigi mokslus – gauni darbą. O dabar… Valstybė deda pinigus į nieką. Kalbu apie suteikiamą nemokamą mokslą. Jei studijos nieko nekainavo – privalai atidirbti, o ne, pavyzdžiui, į užsienį traukti, – nuomonę pateikė Sigitas. – Šiandien Tauragėje vyrauja atskirtis tarp gerai uždirbančių ir vargšų. Miestas nesivysto. Jaučiamas tik mažas progresas.Atvykęs į Tauragę, buvęs ŽŪA tinklinio komandos kapitonas ir mūsų mieste pradėjo aktyviai propaguoti šią sporto šaką. Nedaug trūko, kad jo suburta ekipa taptų respublikos čempionais.– Žinote, jaučiausi jaunas miesčionis kolūkyje. Sportas tarsi padėjo išreikšti save. Kaip ir politika. Mane greitai pastebėjo. Buvau ambicingas, nuolat raginau visus ką nors daryti. Tačiau į politiką žvelgiau atsargiai. Ilgai įkalbinėjo, kol ryžausi. Tapau komjaunuoliu, ir viskas prasidėjo, – apie pradžių pradžią užsiminė pašnekovas. – Žinote, dažnai girdžiu kaltinimus, kad dirbau „anoje“ sistemoje, buvau komunistas. Bet jei nebūčiau dirbęs aš, būtų dirbęs rusas. Lietuvos komunistų partijos vaidmuo nėra tinkamai įvertintas. Jei Lietuvos komunistai nebūtų atsiskyrę nuo Maskvos, šiandien neturėtume ir laisvos šalies.Daug metų Sigitas yra gausiausios Tauragėje – socialdemokratų partijos, vienijančios, pasak jo, mokslo, inteligentijos atstovus, narys. Neeilinis narys. Daugelis jį vadina pilkuoju kardinolu. O ar tas pilkasis kardinolas niekad nepagalvojo apie mero kėdę? Ką mano apie dabartinę Tauragės valdžios galvą, bendrapartietį Praną Petrošių?– Meru galėčiau būti, bet nenorėčiau. Manau, kad geriau nei yra dabar padaryti neina. To neleidžia politinė situacija šalyje. O P.Petrošiaus gyvenime esu suvaidinęs svarbų vaidmenį. Tik neatskleisiu kokį. Labai gerai jį pažįstu, – kiek paslaptingai apie dabartinį rajono merą kalbėjo Sigitas. – Norint būti geru rajono vadovu reikia laiko ir patyrimo. Pakalbėti tinkamai yra viena, įgyvendinti – visai kas kita. Be to, niekas nežiūri į tai, kokios bus kiekvieno priimamo sprendimo pasekmės.Paprašytas apibūdinti save, kaip Tauragės rajono savivaldybės tarybos narį, S.Baciuška didžiausiu savo privalumu įvardijo sukauptą patirtį:– Domiuosi daug kuo, tad ir išmanau daug ką. Galvojate, pritariu visai socialdemokratų partijos programai? Tikrai ne. Turiu savo nuomonę. Anksčiau ją dažnai reikšdavau. Dabar pradėjau vis daugiau nutylėti. Kam kalbėti dėl paties kalbėjimo? Šiaip esu sunkus žmogus, tačiau ne keistuolis.Šiais metais Sigitas, kaip pats teigia, tapo „Sodros“ darbuotoju“ – išėjo į pensiją. Ar jau galvoja   apie pasitraukimą iš politikos?– Tikrai ne. Tik tokiame amžiuje kaip mano prasideda tikroji politinė branda. Pažvelkite į žymiausius pasaulio politinius lyderius. Į popiežius…Dvi gyvenimo investicijosSakoma, dviejų kėdžių viena sėdyne neužsėsi. Tačiau Sigito gyvenime ne mažesnį vaidmenį už politiką vaidino ir noras verslauti. Juk iš politikavimo nepragyvensi.– Nesu didelis verslininkas. Iš tikro, joks aš verslininkas. Tačiau niekad nesiskundžiau pinigų trūkumu. Niekad jų ir nekaupiau. Namų neprisistačiau, prabangių mašinų nevairavau – tiesiog gyvenau. Kai 23 m. atsikrausčiau į Tauragę, pamenu, laiką leidau 5 kv.m nešildomame kambarėlyje, – turintis verslumo gyslą gynėsi Sigitas.Tačiau verslininku pašnekovas vis dėlto tapo, kai atgavus nepriklausomybę Lietuvą užplūdo privatizavimo banga.– Viskas tuomet burbuliavo, virė. Reikėjo tuo pasinaudoti. Pirkau akcijas, giminių investicinius čekius. Taip 1991 m. mano ir kitų aštuonių bendrasavininkių rankose atsirado miesto turgus. Gera investicija. Tačiau kurti verslą su kažkuo yra gana pražūtingas reikalas. Ir laikinas. Sunku suderinti interesus. Turi būti itin tolerantiškas žmogus. Iš pradžių reikia bendrų finansų, o vėliau… Prieš kelis metus pardavėme šį didelį objektą. Reikėjo imti kreditus, investuoti – tam neatsirado bendro sutarimo bei lėšų. Chaosas baigėsi, nes dabar turgus, berods, priklauso vienam savininkui, – apie pirmąją didelę investiciją užsiminė S.Baciuška.Netrukus vyras ėmėsi investuoti į kitą objektą. Kartu su draugu Algiu Spurga jis įsigijo alubarį „Turistas“, kuris netruko virsti pirmąja Tauragės rajone kėgline.– Pamenu, moterys nuolat kreipdavosi į valdžią, prašydamos uždaryti „Turistą“. Ne vienas vyras jame „pasiklysdavo“, – šyptelėjo pašnekovas. – Tai buvo populiari vieta. Rekonstravome ją, įrengėme šaldymo sistemą. Per savaitę parduodavome apie toną Kauno „Ragučio“ alaus. Ilgą laiką buvome vieninteliai, pilstę alų mieste, – aukso amžių prisiminė Sigitas.Vėliau „Turistas“ virto Tauragės boulingu. Jurbarke buvo įkurta antra kėglinė. Verslas visiškai perėjo į Baciuškų šeimos rankas, o pagrindiniu akcininku tapo mašinų prekyba besiverčiantis Sigito sūnus Giedrius. Šiandien Tauragės boulinge prekyba nebe tokia gaji. Per savaitę parduodama apie porą šimtų litrų alaus.Jaučiasi skolingas šeimaiO jei šiandien Sigitui vėl būtų 35-eri ir jis turėtų keletą milijonų litų? Kokio verslo imtųsi?– Oi, neįsivaizduoju. Reiktų ištirti rinką. Buvo naftos era. Vėliau – metalo supirkimo ir perdirbimo. O dabar? Štai ir maitinimo verslas jau tapo neperspektyvus. Įsijunk televizorių – per visus kanalus skatinama maistą gamintis patiems. Būdavo laikai, kai į mūsų boulingą atvažiuodavo net ir iš kitų rajonų. Užsisakydavo gero viskio taurę… Manau, ir gerų verslininkų nebeliko. Tokių, koks buvo Voldemaras Daujotas ar Bronislovas Lubys. Entuziastų. Reiktų, kad žmogus būtų regėjęs ir tarybinių laikų sistemą, ir išmanytų gerai dabartinę. Šiuolaikiniai verslininkai tik apie save ir pinigų maišus tegalvoja. Ir į politiką daugelis jų veržiasi dėl privačių interesų, – nuomonę išsakė Sigitas.Šiuo metu pagrindine savo veikla vyras įvardija darbą TŽVVG. Vieną jos narį – UAB „Lignesa“ šiuo metu kamuoja bankroto procedūros. Sigito nuomone, visa tai nutiko dėl to, kad buvo per daug pasitikėta kai kuriais žmonėmis.Politika, verslas, veikla TŽVVG, medžioklė, žvejyba. O ar lieka laiko šeimai? Pasisukus temai apie du užaugintus sūnus pašnekovo kalba ėmė strigti. Prieš kiek mažiau nei 5 m. Sigitui teko palaidoti 38 m. sulaukusį sūnų Andrių. Prieš nutinkant nelaimei pašnekovas prisipažino džiūgavęs suartinęs abi atžalas ir paskatinęs imtis vieno – mašinų prekybos – verslo. Andrius ieškodavo automobilių Prancūzijoje, Giedrius rūpindavosi jų pargabenimu ir pardavimu. Kol vieną dieną iš Prancūzijos neatskriejo žinia apie Andriaus mirtį. Vyras žuvo ištikus infarktui prie automobilio vairo.– Be abejonės, tai skaudžiausias gyvenimo įvykis. Atrodo, kad ne 5, o 2 m. nuo nelaimės prabėgo. Prisipažinsiu, šeimai esu skolingas. Plano, kaip sugrąžinti skolą, dar neturiu, tačiau jis gims. Su žmona, kuri dirba pradinių klasių mokytoja Baltrušaičiuose, štai mėgstame kartu grybauti. Beje, kai pasitrauksiu iš politikos, imsiuosi skaityti knygas, – demonstruodamas ilgus metus kauptą biblioteką, apie ateities planus užsiminė Sigitas.Bus tuomet laiko ir keturiems veiklaus senelio pasiilgstantiems anūkams.