Sigitas Mičiulis: „Politikoje, kaip ir krepšinyje, reikia geros komandos“

„Norint kažkur nueiti reikia eiti ir žinoti, kur eini. O kartais tenka ir kitam į užpakalį įspirti paraginant, kad neatsiliktų.“ Lietingą antradienio popietę taip ambicingai kalbėjo verslininkas, politikas, aktyvus visuomenininkas, įvairių asociacijų ir klubų narys Sigitas Mičiulis, kilęs, kaip pats sako, iš istorinių jotvingių žemių, kuriose žmonės garsėjo darbštumu ir karingumu. Turbūt niekas nepaneigs, jog šiam tarybos nariui šių savybių protėviai nepagailėjo. Krėstelėjo jam ir drąsos, entuziazmo bei idėjų, kurias visiems dalija su užsidegimu. Nors mūsų susitikimo metu dangus be paliovos verkė, norėdamas užkrėsti slogia nuotaika, pokalbis apie darbą, gyvenimo aistrą ir šeimą sušildė. Įmonės „Bremena“ patalpose karaliavo nuoširdžios istorijos ir juokas…
Žemės ūkį iškeitė į verslininko kėdę Būdamas mažas, Sigitas labai mėgo serialą „Keturi tankistai ir šuo“. Sako, norėjo būti vienas iš tų tankistų. Po to, matyt, įvertinęs savo galimybes, panoro tapti… traktorininku.Žvelgiu į priešais mane sėdintį kostiumuotą vyrą ir įsivaizduoju: burzgiantis traktorius, nesibaigiantys arimai ir tepaluotos rankos. O realybėje – miesto automobilis, verslo reikalai ir elegantiškas įvaizdis. Žavus kontrastas, ką ir bepridursi.– Augau kaime. Moku sėti, arti, akėti, karvę melžti, – žemiškus gebėjimus vardijo S.Mičiulis. – Kol mokiausi institute, savaitgaliais grįždavau į kaimą padėti mamai.Tačiau tikru žemdirbiu vyras taip ir netapo. Gyvenimas pamėtėjo iššūkį rinktis kitokį kelią. 1982 m. baigęs studijas, jaunasis sistemotechnikos specialistas gavo paskyrimą į Tauragę. Nors šeimos nariai ir priešinosi, kad jis apsistotų Žemaitijoje, Sigitas atkakliai tvirtino, jog Tauragė – ne koks pasaulio kraštas, kad čia nebūtų galima gyventi. Veiklus jaunuolis kaipmat ėmėsi veiklos: dirbo gamykloje, tuo pat metu treniravo vaikus krepšinio aikštelėje, o galiausiai įkūrė „Bremenos“ įmonę, kurioje dirba iki šiol. S.Mičiulis su šypsena primena, jog prieš 22 metus įkurta įmonė sukaktį minės vasario 14-ają – Meilės dieną. Tiesa, apie datos simboliką teigia sužinojęs tik po dešimties metų, bet pabrėžia, kad įmonę kūręs iš meilės krepšiniui ir noro jį paremti.S.Mičiulio teigimu, verslininko dalia ne iš lengvųjų, nes tenka plušėti neskaičiuojant nei jėgų, nei laiko.– Verslininkas – kaip mama. Jeigu vaikas naktį verkia, mama naktį keliasi ir eina prie jo. Nesako juk, kad darbo laikas jau baigėsi. Taip yra ir versle – pavargsti, suklumpi, bet privalai atsikelti ir eiti toliau, – tikino vyras.S.Mičiulis: „Tauragėje politikų nėra“ Nors S.Mičiulis yra rajono tarybos narys ir priklauso Liberalų sąjūdžiui, politiku jo vadinti negalima. Tiksliau, jis sako, jog Tauragėje politikų nėra. Anot jo, čia yra tik skirtingų partijų atstovai, kuriuos reikia sutelkti vardan bendro darbo ir kilnaus tikslo.– Kiekvienas žmogus yra talentingas. Kiekvienas turi pliusų ir minusų. Bet jeigu jis turi sveikų ambicijų ir yra darbštus, kad pasiektų tikslą, jį tikrai pasieks. Lygiai taip pat yra ir su politika. Kiekvienoje partijoje yra daug puikių žmonių. Turim siekti dialogo, susikalbėjimo, diskusijų ir gerų norų, tada visiems gyventi būtų kur kas lengviau. Kiekvienam iš mūsų reikia atsakomybės prisiimant svarbų įsipareigojimą ir atliekant jį ne bet kaip, o gerai ir iki galo. Norėdami pasiekti daugiau, privalome kelti sau didesnius uždavinius nei įsivaizduojame, kad galėtumėme įveikti, – drąsiai dėstė mintis Liberalų sąjūdžio atstovas.Lietuvą vaizdžiai vadindamas Londono senamiesčio zona, S.Mičiulis mini jos privalumus ir šventai tiki, jog mūsų visų ateitis – jaunimas – netrukus sugrįš į savo kraštą.– Mes turim švarią gamtą, gerą maistą, puikų susisiekimą ir darbščius žmones. Jeigu pagerėtų gyvenimo lygis, atsirastų daugiau darbo galimybių, jaunimas iš užsienio masiškai trauktų atgal į Lietuvą, – kalbėjo pašnekovas, pridurdamas, jog Londonas jo nevilioja, o prieš kurį laiką vyko ten tik dėl to, jog tikėjosi, kad „Žalgirio“ krepšinio komanda pateks į Eurolygos turnyrą.Visą gyvenimą lydi krepšinis Ruošdamasi interviu su Sigitu žinojau, kad krepšinio tema bus neišvengiama. Tenka pripažinti, kad ji tapo ir neišsemiama. Tiesa, prieš kelias dešimtis metų Sigitas žaidė ne tik krepšinį – savo kieme gyrėsi išmėginęs daugelį kitų sporto šakų. Pasak jo, Olimpines žaidynes transliuodavo ne tik televizoriaus ekranai, jas tiesiogiai buvo galima stebėti ir Degučių kaime Suvalkijoje. Žaidė jaunasis Sigitas ir futbolą, tačiau futbolininko karjerai, kaip pats atskleidė, sutrukdė nelemtas „durniausias“ brendimo laikotarpis. Tuomet, šiukštu, nebuvo galima Sigitui jokio riebesnio žodžio pasakyti ar sukritikuoti. Deja, tuometinis futbolo treneris nepaisė vaikino jautraus charakterio.– Vienoje Vilkaviškio vidurinėje mokykloje lankiau ir futbolo, ir krepšinio treniruotes, bet futbolo treniruotes mečiau, nes treneris labai nemandagiai kalbėjo. Pats kaltas, ko ant manęs rėkė, – jaunystės nuoskaudą atskleidė pašnekovas. – O štai krepšinio treneris buvo mandagus ir kultūringas, todėl rinkausi jo treniruotes, nors buvau išties perspektyvus futbolininkas.Likimas lėmė Sigitui ir pačiam tapti krepšinio treneriu. Vienas pašnekovo gyvenimo autoritetų, buvęs gamyklos „Tauragės keramika“ direktorius Voldemaras Daujotas, sužinojęs apie jaunuolio meilę krepšiniui, pasiūlė tuomet dar neseniai įkurtame „Bastilijos“ sporto komplekse treniruoti mažuosius krepšininkus. Sigitas džiaugiasi, kad jo buvę auklėtiniai užaugo dori žmonės – yra verslininkai, įmonių vadovai, politikai. Seimo narys Remigijus Šimašius – vienas jų. Prisiminę istoriją, kai S.Mičiulis mesdamas baudas pralenkė R.Šimašių, nejučia leidomės į smagią avantiūrą ir mudu. Dialogas skambėjo taip:– Vis dar pamėtot į krepšį?– Na, taip. Beveik garantuoju, kad baudų metime tau „užmesčiau“.– Oi, nesakykit, aš irgi taikli!– Rimtai? – išpučia akis pašnekovas. – Tai galim kada „persimesti“!Abu patenkinti pradedam kvatoti.Krepšinį Sigitas žaidė ne tik mokykloje, bet ir Kauno politechnikos institute. Paklaustas, kurią poziciją užėmė, pašnekovas atsargiai tarstelėjo buvęs krašto puolėjas. Abiem vis dar krizenant pridūrė, kad tuomet krepšininkai buvo žemesni.Pasak krepšinio veterano, ši sporto šaka jam suteikė ne tik daug neišdildomų įspūdžių, bet ir praturtino visapusiškai – padovanojo gerų draugų, įdomų pažinčių, leido bent akies krašteliu pamatyti įvairių pasaulio šalių.Gausi šeima – didžiausias turtas Klausiu S.Mičiulio, ar po tokio veiklos sąrašo, kurį minėjom pokalbio pradžioje, jam dar lieka laiko šeimai. Kokia ten šeima, kai jie dviese su žmona, sulaukiu atsakymo. Bet kaip mat pradeda minėti ir kitus šeimos narius: du sūnus, globotinį ir tris anūkus. Tiesa, jau pakeliui ir ketvirtas anūkas. Teiraujuosi, ar dažnai visi susiburia draugėn.– Retai, bet susirenkam kartais visi. Vienu metu netgi vienuolika žmonių gyvenom po vienu stogu. Tada buvo labai smagu, neteko liūdėti, – šypsodamasis pasakojo Sigitas.Verslininkas džiaugėsi, kad visi jo vaikai gyvena puikiai ir turi darbus. Jaunėlis dirba vienoje užsienio kompanijoje finansų direktoriumi, vyresnysis darbuojasi „Bremenos“ įmonėje, o globotinis Londone turi savo nuosavą įmonę.Netikėtai paklaususi, kokia buvo jo ir žmonos susipažinimo istorija, gavau netikėtą atsakymą, prasidedantį sakiniu „Oi, čia labai pikantiška situacija buvo…“. Mintyse šūkteliu „Valio!“, ragindama kloti viską su smulkmenomis.– Su žmona institute mokėmės tos pačios specialybės, tik skirtingose grupėse. Pažinojau ją iš matymo, o jos draugę – šiek tiek geriau. Tos abi mergelės gavo bendrabutyje kambarį. Vieną vakarą, negalėdamos atrakinti kambario durų, paprašė mano pagalbos. Norėdamas pasirodyti kietas, išlaužiau duris hanteliais, – juokdamasis pasakojo linksmą istoriją vyras.Paklausiau, ar taip norėjo padaryti būsimai žmonai įspūdį, pasirodydamas, jog sportuoja, Sigitas vėl prapliupo juoku, teigdamas, jog jeigu tuomet būtų ėjęs į „štanginę“, duris būtų išlaužęs ir be hantelių…