Su „Tauragės kurjeriu“ nuo pat pirmojo numerio

Šiandien, įsitaisę šilčiausiuose namų kampeliuose, jie skaito jau 1432-ąjį „Tauragės kurjerio“ numerį. 15 metų kartu, kiekvieną antradienį ir penktadienį, – ištikimiausi mūsų laikraščio skaitytojai teigė niekuomet nesusimąstę, kas būtų, jei jų nepasiektų tie spalvoti spaustuvės dažais kvepiantys dideli popieriaus lapai. Trims iš jų – Rūtai Balserienei, Emiliui Peldžiui ir Kostei Gečienei – rytinis „Tauragės kurjerio“ lapų čežėjimas jau seniai tapo įprastu ritualu pradėti dieną. Visi jie laikraštį kaskart perskaito visą, nuo pirmojo iki paskutinio puslapio, nepraleisdami net skelbimų. Tad kokie jie, tie mūsų seniausi laikraščio skaitytojai?
 Iškart pajuto simpatijąKai 1997 metų rugsėjį buvo išleistas pirmasis „Tauragės kurjerio“ numeris, lietuvių kalbos ir dorovinio ugdymo mokytoja R.Balserienė net nesusimąsčiusi jį nusipirko. Ilgą laiką skaičiusi kitą rajono laikraštį, „Tauragės kurjeriui“ R Balserienė teigė greitai pajutusi simpatiją. Galbūt dėl to, kad daugelis kolektyvo narių – buvę jos auklėtiniai. O galbūt ir dėl to, kad jis su kiekviena diena „drąsėjo“.– Rytinis laikraščio skaitymas tapo savotišku ritualu. Papusryčiavusi valandą kitą skiriu ne kam kitam, o „Tauragės kurjeriui“. Nesvarbu, reikia tą dieną kur nors skubėti ar ne. Skaitai viską – nuo pat pirmojo iki paskutinio puslapio. Įdomios man ir sporto naujienos, nes jaunystėje sportuodavau. Kadangi esu mokytoja ir dar pensininkė, labiausiai domina straipsniai švietimo bei sveikatos temomis. Štai perskaitau, kad nemokamai tikrins cholesterolio kiekį kraujyje, ir lekiu nurodytu adresu, – nuotaikingai kalbėjo R.Balserienė.Pervertusi laikraštį, ji skuba pas kaimynę – reikia apsikeisti spaudos leidiniais. Pyksta tik, kad draugė skaito ne ryte – padiskutuoti gali tik vakare.Dalyvauja konkursuose ir laimiĮsisiūbavus pokalbiui R.Balserienė užsiminė, kad kartą „Tauragės kurjerio“ puslapiuose buvo ir jos nuotrauka: žurnalistai kalbino 70-mečio proga. Moteris teigia dažnai dalyvaujanti ir konkursuose. Jai sekasi puikiai: kartą laimėjo 50 litų čekį, skirtą įsigyti mėsos gaminių, o kitą kartą namuose sulaukė gausaus būrio žurnalistų, nešinų Tauragėje keptu kalakutu. Pastaraisiais rajone buvo apdovanoti tik trys skaitytojai.R.Balserienė negailėjo patarimų, kad laikraštis taptų dar įdomesnis. Pasak jos, trūksta gerų žinių, teigiamų straipsnių, nes pirmąjį puslapį nuolat užkariauja blogos temos.– Tiesiog nesinori dieną visada pradėti niūrios nuotaikos. Pačiai įvykių suvestinė „Per savaitę“ būna paskutinė vieta, už kurios užkliūva akys, – paaiškino R. Balserienė. – Suprantu, kad ištempus į dienos šviesą kokį visuomenės šviesuolį ar gražų šeimos pavyzdį jis greitai gali būti apdrabstytas purvais. Matyt, to „geriečiai“ ir bijo – būti sutepti piktų žmonių.– Beje, skelbimų grafoje domina dovanojamų daiktų skiltis. Turiu vieną nepasiturinčią giminaičių šeimą. Norisi jiems padėti, – teigė R.Balserienė.O koks gi laikraščių likimas R.Balserienės namuose? Perskaitytas jos, kaimynų ir giminaičių, „Tauragės kurjeris“ atgula į popierines dėžes, kurios iškeliauja į tėviškę Kalpokų kaime.Laikraštis – šventas reikalasKraštotyrininkas, 41 metus Taurų bibliotekos vedėju išdirbęs Emilis Peldžius „Tauragės kurjerio“ užsuka pasiimti į redakciją. Prieš 15 metų šis laikraštis jį sudomino dėl to, kad rašė plačiau už savo konkurentą.– Spauda – mano pagrindinis žinių šaltinis. Įdomu apie savo miestą paskaityti. Labiausiai domina kultūros temos. Ir pats ne vieną straipsnį esu parašęs, išleidęs knygą „Taurų kultūros, švietimo ir gėrio puoselėtojai“, – teigė E. Peldžius.Laikraščio skaitymui vyras skiria keletą valandų, nes tai, pasak jo, šventas reikalas. Knygos tokio brandaus amžiaus E.Peldžių (po poros metų švęs aštuoniasdešimtmetį) vargina, o štai laikraščiai – anaiptol. Perskaitęs viską nuo pradžių iki galo, padiskutavęs su žmona, E.Peldžius išeina trumpam pasivaikščioti. Matyt, apmąstyti to, ką sužinojo. Pavyzdžiui, vyras prisipažino niekaip neišmetantis iš galvos straipsnių apie besižudančius ant bėgių jaunus žmones.– Kaskart džiaugiuosi ir radęs kokią žinutę apie biblioteką ar Taurus, – teigė E.Peldžius.Jis gyrė politologo Lauro Bielinio pamąstymus, o atsisveikindamas linkėjo kolektyvui geriausios sėkmės, kūrybinės ugnelės ir daug įdomių straipsnių.„Nei atimsi, nei pridėsi“Kostės Gečienės namuose mane pasitiko kepamų spirgučių kvapas.– Verdu anūkui cepelinus, – į mano klausimą, kas taip skaniai kvepia, atsakė K.Gečienė.Nuo 1997 metų pašnekovė teigė esanti ištikima tik „Tauragės kurjeriui“. Pasirinkimas paprastas – jis ne tik „labiausiai prie širdies“, bet ir pigiausias. O tai labai svarbu pensininkams. Moteris netgi įkalbėjo 91 metų pažįstamą senolę prenumeruoti šį laikraštį.–„Tauragės kurjeris“ išliko toks, koks buvo. Mažai kas pakito nuo pat pirmojo numerio. Galiu būti nevalgiusi, bet pirma pulsiu jo skaityti. Pirmiausia perbėgu akimis tai, kas įdomiausia, vėliau – visa, kas liko. Domina net skelbimai – taip įsigyju malkų, grūdų, – teigė K.Gečienė.Pašnekovė prisipažino per 15 metų pati nieko nei skundusi, nei gyrusi. Nors kartais, pasak jos, gal ir reikėtų. Nesigilinanti ji ir į žurnalistų pavardes: svarbiausia – straipsnių turinys bei pateikiama informacija.– Neturiu nė ką patarti. Viskas įdomu ir sava: nei atimsi, nei pridėsi, – paklausta, ar netrūksta kokių straipsnių, tvirtai atsakė senolė Kostė.Perskaityti „Tauragės kurjerio“ laikraščiai neišrūksta per namų kaminą, o glaudžiasi kamputyje „ant aukšto“. Atsisveikindama K.Gečienė padėkojo už žinias ir palinkėjo išlikti tokiems, kokie esame.