Tbilisyje gyvenanti tauragiškė žengia prosenelio pramintais takais

Apie savo prosenelį Laura Grinevičiūtė žino nedaug: tik tiek, kad jis buvo geležinkelietis ir, nors buvo lietuvis, dalį savo amžiaus praleido Pietų Kaukaze – Gruzijoje ir Armėnijoje – tačiau šiuo metu Gruzijoje gyvenančiai moteriai tai netrukdo kartais įsivaizduoti, jog ji vaikšto tomis pačiomis gatvėmis, kuriomis kadaise žingsniavo jos prosenelis. Tarptautinėje organizacijoje dirbanti tauragiškė gyvenimą Gruzijoje laiko maloniu iššūkiu ir prie gruziniško vyno taurės pasakoja apie gruzinų temperamentą, tradicijas, svetimšalių apie juos susikurtus stereotipus ir gruzinų draugystę su lietuviais.
Meilė iš pirmo žvilgsnioLauros prosenelio laikais lietuviai Gruzijoje nebuvo reti svečiai. Šioje šalyje nuo seno verda kultūrų katilas, mat čia susitinka europietiška bei arabiška kultūros. Carinės Rusijos laikais lietuviai į šį katilą taip pat dažnai įsimaišydavo, mat žmonės į karštą kraštą vykdavo gydytis plaučių ligų, dirbti, tarnauti carinės Rusijos kariuomenėje. Ten keliavo ir lietuvių inteligentija. Įkvėptas vaizdingo šalies kraštovaizdžio Antanas Vienuolis parašė „Užkeiktuosius vienuolius“ bei „Susitikimus Kaukaze“. Nemažai lietuvių yra Gruziją aplankę Sovietų Sąjungos laikais, jie ten atostogaudavo, o gruzinai vykdavo ilsėtis į Lietuvą. Šiuo metu Tbilisyje veikia aktyvi lietuvių bendruomenė, turinti apie 200 narių.Viena jų yra ir L.Grinevičiūtė, Gruzijoje gyvenanti jau trejus metus. Pažintis su šia šalimi prasidėjo nuo atostogų, kai ji savo akimis galėjo pamatyti ten kilusių neramumų padarinius. 2008 metais Rusijos ginkluotos pajėgos įžengė į Gruzijai priklausančią Pietų Osetijos teritoriją, iš kurios buvo išvyta apie 18 tūkst. gruzinų.– Bėgdami jie nieko nespėjo pasiimti, todėl, kol valstybė jiems statė namus, gyveno laikinai įkurtose pabėgėlių stovyklose, – įspūdžiais dalijosi Laura.Neramumai jos neatbaidė ir į Gruziją ji nutarė sugrįžti ilgesniam laikui. Laura pripažįsta, jog kultūrinių skirtumų yra, tačiau panašu, jog moters jie neatbaido, o atvirkščiai – žavi.Gruzija ir gruzinai – po padidinamuoju stikluIšvykus į svetimą šalį pasitinka ne tik įspūdingi vaizdai bei gardus maistus, bet ir kalbos barjeras, tačiau tauragiškė atrodo pasiryžusi jį įveikti.– Gruzinų kalba – savita, ji priklauso Pietų Kaukazo kalbų grupei ir nėra panaši nė į vieną kitą man žinomą kalbą, todėl mokydamasi naujų gruzinų kalbos žodžių negaliu jų susieti nei su anglų, nei su rusų kalbomis, – sakė gruzinų kalbos besimokanti Laura.Rašmenys – irgi kietas riešutėlis, tačiau Laura kalbą po truputį perpranta ir kasdieninėmis temomis jau gali susikalbėti. Ypač įkvepiantis – Gruzijos prezidento Micheilo Saakašvilio žmonos danės Sandros Roelofs pavyzdys. Ji geba bendrauti ne tik bendrine gruzinų kalba, bet ir mingrelų kalba, kurią vartoja vakarų Gruzijoje gyvenantys žmonės.Į gruzinų temperamentą Laura žvelgia filosofiškai: greičiausiai jų būdą suformavo kalnai. Net 60% šalies teritorijos yra padengta kalnais, esą todėl atšiauraus klimato užgrūdinti gruzinai yra užsispyrę, kietakakčiai. Jie kalba garsiai, veržliai, visai kaip kalnuose putojantys sraunūs upokšniai. Spontaniškiems vyrams atsvarą sudaro ramesnės, nuolankesnės ir darbštesnės moterys. Gruzijoje gyvuoja motinos kultas – ant jos pečių gula sunki namų priežiūros našta, todėl motinos, močiutės ten yra labai gerbiamos.Gruzinai labai svetingi – anksčiau į kalnų kaimelius svečiai užklysdavo retai, todėl buvo ypač vertinami. Keliaudama po Gruziją, Laura ne kartą įsitikino, kad atvykėliai ten mėgiami.– Kiekviename kalnų kaimelyje yra šeimų, keliautojams nuomojančių kambarėlį savo namuose. Tuomet galima stebėti kasdieninį gruzinų gyvenimą, daugiau sužinoti apie jų aktualijas – tai labai praturtina kultūriškai, – pasakojo Laura.Nors Gruzija yra tik truputį didesnė už Lietuvą, keliaudama Laura sakė pastebėjusi, kad šalies rytai ir vakarai skiriasi.– Vakaruose žmonės gyvena atviriau, jų sodų neslepia tvoros, o rytuose į gruzino kiemą net akies krašteliu nepažvelgsi, o jei pavyksta, tai vaizdas dažnai niūrus, – sakė Laura.Visgi gruzinai save laiko europiečiais. Tbilisis yra milijono žmonių populiaciją turintis modernus miestas, o aplinkinės tautos, tokios kaip azerai, armėnai ar iraniečiai, Gruziją laiko vartais į Europą.Antri „broliukai“Pasak Lauros, ryšį su bendrauti mėgstančiais gruzinais užmegzti nesunku. Susidraugavus net tie, kurie iš vakariečių yra „išmokę“, kad iš turistų galima paimti dvigubai, tolimesnei kelionei įdeda sūrio ar kitokių užkandžių.Gatvėje užkalbinti gruzinai taip pat draugiški, mielai sutinka pagelbėti, paaiškinti kelią. Išgirdus Lietuvos vardą gruzinų veidai nušvinta: kai kurie yra čia lankęsi, kai kurie sovietmečiu turėjo pažįstamų.– Lietuvius gruzinai laiko ramia, tvarkinga, įstatymus gerbiančia tauta, – šypsojosi Laura.Šalių draugystę sustiprino ir Lietuvos palaikymas per 2008 metų karą su Rusija, kai ne tik tuometinis Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus vyko į Gruziją, bet ir ne vienas lietuvis ištiesė pagalbos ranką: vilniečiai rinko humanitarinę pagalbą, vyko palaikymo koncertai.Gruzinų lietuviams jaučiamas palankumas atsiskleidžia ne tik per „Eurovizijos“ dainų konkursą, kai šie Lietuvai kone kasmet skiria maksimalų taškų skaičių. Tbilisyje kiekvieno lietuvio širdžiai miela Vilniaus aikštė, kur grindinyje pūpso tokia pati, kaip ir Katedros aištėje, laimės plytelė, puikuojasi į gruzinų kalbą išversta Užupio konstitucija ir kitokie su Vilniumi susiję simboliai.Laura mano, kad dažnas vakarietis tipišką gruziną įsivaizduoja turintį stambią nosį ir tamsią odą.– Tačiau daugelio gruzinų odos spalva yra šviesi, o akys – mėlynos, juk jie kalniečiai, – stereotipus laužė Laura.Gastronominių netikėtumų kraštasIr nors šašlykai yra gruzinų tradicinis patiekalas, klaidinga manyti, kad Gruzijoje jie – patys skaniausi. Laurai šašlykai daug skanesni Lietuvoje, nes čia šis patiekalas dažniausiai gaminamas iš kokybiškos mėsos, o štai Gruzijoje šašlykai jai atrodo pernelyg kieti. Užtat klimatas palankus įvairioms daržovėms ir vaisiams augti, pasmaguriauti galima šviežiais persikais, melionais, baklažanais.Karšta pietų saulė dovanoja Gruzijai ir gausų vynuogių derlių. Lietuviai jau vis geriau pažįsta ir vertina gruzinišką vyną. Tradicinės jo laikymo sąlygos – unikalios, mat išspaustas vynas supilamas į molinius ąsočius, padedamas į duobutes – mini rūsius – žemėje, kurios būna užvožiamos dangčiu. Laura sako, kad grįždama pas Tauragėje likusius namiškius ji lauktuvių parveža vieną kitą ekologiškai užaugintą vaisių ir, žinoma, gruziniško vyno.Unikalus ir duonos kepimo būdas: suformuoti kepalai dedami į iš šonų bei apačios kaitinamą molinį indą, prie kurio prilipusi duona po truputį skrunda.Kaip ir lietuvių, tradiciniai gruzinų patiekalai gana sudėtingai pagaminami, todėl ypač patiekalus iš daržovių mėgstanti Laura „Tauragės kurjerio“ skaitytojams rekomenduoja pažintį su Gruzijos virtuve pradėti nuo baklažanų užkandėlės.