Vasara, praleista ant baltutėlės „Vespos“

Tolumoje pasigirdo tylus motorolerio burzgimas. Į susitikimo vietą Žydrūnas Paulauskas atvyko baltutėle „Vespa“, kitaip dar vadinama „vapsva“. Pamačiusi jį, mintimis trumpam nuskriejau į Italiją, kur siaurose gatvelėse tokių transporto priemonių – lyg skruzdžių skruzdėlyne. Būtent Florencijoje 1946 m. šis motoroleris ir „gimė“. „Iš pradžių „Vespų“ nemėgau, o dabar vasaros be jų neįsivaizduoju. Net ir darbas su jomis susijęs. „Vespa“ man – ne šiaip motoroleris, tai gyvenimo būdas“, – tarstelėjo Žydrūnas. Mestelėjęs į daiktadėžę šalmą ir akinius, jis prisėdo papasakoti apie Tauragėje vis dar retą, tačiau pasaulyje itin populiarią susisiekimo priemonę – „Vespą“.
Pomėgis virto darbuMeilę mechanikai buvęs naktinio klubo Tauragėje „Royal“ administratorius Žydrūnas prisipažino jutęs nuo vaikystės. Kadangi jo tėtis nuolat krapštydavosi prie automobilių, rankų susitepti nesibodėdavo ir jis. Net užsimojo pakrimsti automechaniko mokslus Tauragės profesinėje mokykloje. Vieno diplomo neužteko. Kauno kolegijos Tauragės skyriuje baigė vadybos ir administravimo studijas. O dabar šiose švietimo įstaigose įgytas žinias vaikinas panaudoja darbuodamasis bičiulio Mariaus Šilgalio motorolerių, motociklų ir jų dalių, originalių aksesuarų prekyba besiverčiančioje įmonėje „Moto plius“. Pardavinėja jie ir „Vespas“. Tuo ir yra išskirtiniai. Itališkųjų „vapsvų“ prekybininkų mūsų krašte – vos vienas kitas.– Atliekame visus darbus: nuo A iki Z. Ne tik parduodame motociklus ir motorolerius, jų dalis, bet ir pasirūpiname transporto priemonės draudimu, registracija. Būna, aprodome klientui 2004 metų gamybos „Vespą“, o jis klausia, ar čia naujausias modelis. Tvarkingos mūsų prekės, – apie savo veiklą ėmė pasakoti Žydrūnas, kartu besidarbuojantis ir Raseinių naktiniame klube „L klubas“.Paklaustas, kaip sekasi verslas, vaikinas nustebino ištaręs žodį „gerai“. Retas kuris garsiai džiaugiasi prekybine sėkme. Jei jam ir sekasi, nemėgsta girtis. Žydrūnas ne iš tokių.– Tokio žodžio kaip „neblogai“ pas mane nėra. Man visad gerai. Darbų daug, užsakymų daug. Nespėjam. Kartais gailiuosi turintis tik dvi rankas, – optimizmu tryško pašnekovas.„Moto plius“ prekės iškeliauja net ir į jam nežinomas šalis. Nemažai pirkėjų iš Vokietijos, Ukrainos, Lenkijos ar Latvijos.Pirmoji „Vespa“ – atsitiktinėPokalbiui pakrypus apie pirmąją pažintį su itališkuoju motoroleriu, Žydrūnas ėmė ir prisipažino:– Iš pradžių buvau nusistatęs prieš „Vespas“. Visi motoroleriai atrodė pavojingi, sunkiai pastebimi važiuojant mašina. Kai laikiau C kategorijos vairavimo teises, pasiūlė su nuolaida išsilaikyti ir skirtas motociklams. Išsilaikiau ir nusipirkau „Vespą“. Maniau, pasivažinėsiu kiek ir parduosiu. Nepavyko. Taip pripratau, kad vasarą nebegalėjau sėsti prie mašinos vairo.Paklaustas, kuo „Vespos“ ypatingos, vaikinas ėmė vardyti vieną privalumą po kito: komfortiškos, lengvos valdyti, techniškai neopios, stilingos, traukiančios dėmesį, saugios, turi daiktadėžę, neišeina iš mados net ir po penkmečio, „neužmušami“ jų varikliai, mažai kopijuotų detalių, draudimas per mėnesį kainuoja tik 2–3,5 euro, 100 km „ryja“ 2,5–4,5 litro benzino, o ir ta atgaiva, atsipalaidavimas, kai vasarą važiuodamas ja nejauti kaitros, kamščių, streso.– Nors populiariausi tarp pirkėjų tie motoroleriai, kuriuos vairuojant nereikia turėti A kategorijos teisių, „Vespą“ parduosi visada. Ji visur vertinama. Taip, kaip tarp automobilių „Ferrari“. Man ši išskirtinė baltutėlė „Vespa“ – jau antroji. Pirma buvo nuobodžios sidabrinės spalvos, 2009 metų 250 GTS modelio. Ta, kurią dabar turiu – maksimalios galios, 2009 metų 300 GTS modelio. Nuo naujausios, 2015 metais pagamintos, tesiskiria smulkmenomis. Tokia širdyje sportiška, o išore dvelkia klasika. Kuo didesnis stiklas priekyje, tuo „Vespa“ klasiškesnė. Žinote, turėjau įsigijęs ir „britvą“, bet greitai grįžau prie „Vespos“. Su „britva“ nesaugu, nėra kur važinėtis, – paaiškino Žydrūnas.Lėta tik iš pažiūrosNors „Vespos“ populiarios visame pasaulyje, Tauragėje jos – itin retos. Pašnekovo teigimu, tokia situacija susidaro dėl klaidingo pirmojo įspūdžio:– Daugelis mano, kad jos – lėti parpliai, tikras laužas. Didžiausia gėda, jei tave aplenkia „Vespa“. Aš irgi taip maniau. Kol išbandžiau. Išvysto jos iki 140 km/h greitį. Be to, Tauragės jaunimą atbaido ir stilius. „Vespas“ dažniausiai vairuoja santūresni, stilingesni, kultūringesni, mandagūs žmonės. Be to, jos brangesnės už kitus motorolerius. Naudota „Vespa“ atsieina nuo 1000 iki 3000 eurų. Kaina priklauso nuo kubatūros, kuri svyruoja nuo 49 iki 300 kub. cm.Tai, kad „vespininkus“ vienija bendras jausmas ir stilius, Žydrūnas įsitikino pavasarį apsilankęs „Vespų“ suvažiavime Nidoje.– Kasmet Vilniuje vyksta „Vespų“ sezono atidarymas. Tačiau dėl kelių valandų važiuoti tokį kelią neapsimoka. Geriau vykstu į Nidą. Gegužę ten suvažiuoja koks pusšimtis „Vespų“ mylėtojų. Net ir iš pačios sostinės. Šiemet įkurtas ir oficialus klubas „Nidos bitės“, – patikino Žydrūnas.Sezoną atidarė NidojePaprašytas papasakoti, kas vyksta suvažiavimo metu, vaikinas pradėjo nuo jausmo, kuris užplūsta dar tik pasileidus į kelią Nidos link:– Sėdi su draugais ant motorolerių ir leki į pajūrį. Nesvarbu net koks oras. Jautiesi saugus, atsipalaidavęs, esi įsitikinęs, kad smagiai praleisi laiką, pailsėsi. Nidoje susitinki bendraminčių. Jautiesi kaip viena didelė šeima. Prie renginio organizavimo prisideda net ir pats Neringos meras.Šiemet „vespininkų“ suvažiavimas prasidėjo 100–200 metrų lenktynėmis. Vėliau visi lankėsi delfinariume, Kuršių Nerijos girininkijos darbuotojai aprodė ne vieną įspūdingą vietovę, papasakojo daug įdomių istorijų: apie tai, kaip pakrantes pasiglemžia jūra, apie kopų sutvirtinimo darbus, gintarų kasimą Juodkrantėje, druskų kasyklas. Vaizdai užbūrė. Smėlis ir juodi, per gaisrą sudegę medžiai atrodė įspūdingai. Galiausiai kompanija atvyko į Nidos prieplauką.– Ten buvo paruošta vakarienė, stebėjome linijinių šokių programą, žiūrėjome kartu „Euroviziją“. Buvome apdovanoti smagiomis dovanėlėmis. Pamenu, kaip ryte blizginau musytėmis aplipusią savo „vesputę“ lyg kokį branginamą aksesuarą: laikrodį ar batus, – nusijuokė Žydrūnas.Šiuo metu vaikinas svajoja apie kelionę „Vespomis“ po Europą. Pernai vasarą jis su draugais leidosi į kelią automobiliu. Kaimų keliukais apsuko ratą pro Berlyną, Dresdeną, Prahą.– Nelygus vingiuotas kelias – štai mano svajonių kelionė. Ir nesvarbu, po kokias šalis. Gamta visur graži. Gaila, darbai kliudo tam. Bet taip smagu būtų. Kada nors, – pokalbį baigė „vespininkas“.