Virtuvėje – su…. pirmuoju „Tauragės kurjerio“ redaktoriumi

Visi žino, kad pokalbis geriausiai rišasi prie stalo, todėl „Tauragės kurjerio“ 15-ojo gimtadienio proga pakvietėme pirmąjį laikraščio redaktorių Sigitą Kancevyčių ir paprašėme… mus pamaitinti. Gamindamas kvapnų troškinį, jis pasakojo apie savo kulinarinius patyrimus, pasidalijo ir spalvingais prisiminimais apie pirmuosius laikraščio žingsnius.
 Gaminant gerai „mąstosi“ Į redakciją Sigitas atskubėjo su pilnu krepšiu produktų. Jame buvo kone kilogramas mėsos, didžiulis kopūstas, po keletą morkų, bulvių, pomidorų ir, žinoma, įvairių prieskonių. Tokiam kiekiui daržovių mūsų puodas buvo pernelyg mažas, tačiau iš anksto nuraminsime – patiekalo užteko pasisotinti visiems redakcijos darbuotojams, prieš tai iškankintiems svaiginančių gaminamo patiekalo kvapų.Sigitas pasakojo gaminti mėgęs visada – tiesiog, matyt, turįs tokią „gyslelę“, kaip, beje, ir kiti jo šeimos nariai. Pasak jo, gaminant „gerai mąstosi“. Studijų laikais sako maitindavęs net kelių bendrabučio kambarių gyventojus. Verdama tada būdavo didžiuliame katile, kad pasisotintų kuo daugiau žmonių. Mat, sako, sotūs žmonės jaučiasi laimingesni. Jei virsi tik sau, vienas tarp piktų laimingas ilgai nebūsi… Bendramoksliai iš namų atsivežtus produktus iškart patikėdavo Sigitui, o per gimtadienį padovanojo prijuostę su savo autografais.– Dažniausiai gaminamas patiekalas buvo keptos bulvės su kefyru. Dar penketą metų po studijų negalėjau net jų kvapo užuosti, taip buvo įsiėdęs, – juokiasi Sigitas. Dabar Sigitas galėtų daugelį pamokyti, kaip gaminti. Jam svarbu, kad maistas būtų kuo natūralesnis, be jokių cheminių priedų. Todėl prieskonių mišinių jis nepripažįsta – tik „grynus“ prieskonius ir žoleles.Postūmis – neišspausdintas rašinysPaprašytas prisiminti „Tauragės kurjerio“ gimimą, Sigitas ima pasakoti:– Buvo toks laikas, kad daugelyje rajonų kūrėsi nauji laikraščiai. Ir mes su Viktoru Kovšovu vis pakalbėdavom, kad reikėtų ir mums to imtis. Kartą rajoninis laikraštis neišspausdino mano rašinio, ir tai galbūt buvo paskutinis „spyris“, paskatinęs žengti lemtingą žingsnį…Pagal savo tuometinį supratimą surašė įstatus, įkūrė UAB. Įkurti tai įkūrė, tačiau juk be pinigų laikraščio neišleisi. Ėmė ieškoti, kas norėtų tapti laikraščio akcininkais. Rasti nebuvo lengva – visi verslininkai nori garantijų, nori, kad pinigai greit grįžtų. O čia – jokių garantijų. Vis dėlto idėja susidomėjo Robertas Piečia ir Vytautas Liutkus. Laimė, patalpas redakcijai geranoriškai ir neatlygintinai pradžiai skyrė Ramūnas Šniepis, tuo metu vadovavęs „Litimpeks“ bankui.Trejus pirmuosius laikraščio gyvavimo metus redaktoriavęs Sigitas dabar sako, kad pradžia buvo labai sunki, tačiau ir nepaprastai įdomi.– pradžioje įsivaizdavau, kad visi puls mūsų laikraštį skaityti, visi pirks, reklamuosis. Deja, furoro nebuvo, nors dirbdavom po 16 valandų per parą. Pats rašydavau, redaguodavau, veždavau į Šiaulių  spaustuvę. Būdavo, kad laikraštį baigiam tik kokią 1–2 val. nakties. Važiuoju į spaustuvę, o ten durys užrakintos, sargas mane varo šalin. Vis dėlto išmeldžiu darbuotojų adresus, važiuoju į namus, verčiu iš lovų ir vežu į spaustuvę… Kol grįžtu į Tauragę, jau išaušę, ir perpykę paštininkai jau ruošiasi mane mušti – dėl vėluojančio mūsų laikraščio jiems teks apeiti prenumeratorius antrą kartą… – juokiasi prisiminęs šią ir daugybę panašių situacijų Sigitas.Akcininkų skirti pinigai, žinoma, baigėsi daug anksčiau nei tikėtasi. Spaustuvė nuolat grasindavo nebespausdinti laikraščio, darbuotojams pavykdavo tik kada ne kada išmokėti po vieną kitą litą, ir netekę kantrybės akcininkai ne kartą numojo ranka – daryk ką nori, nori uždaryk, nori ne… Sigitas prisipažįsta, kad nors buvo jaunas, altruistas, ir pačiam ne kartą buvo nusvirusios rankos – gal nebeverta stengtis, nieko iš to nebus… Tiesa, jis mano, kad skaitytojai to nė karto nepajuto. Kantrybės pavyzdžiu Sigitas galėtų pavadinti R.Piečią – tai jis, kai visi būdavo nusivylę, vis dar rasdavo jėgų patikėti tolimu sėkmės miražu.– Žinot, kas man padėjo? Kito laikraščio pasišaipymas, kad „nieko tam sudegusio teatro aktoriui neišeis“. Tai mane „užvedė“.O kartą, pasak Sigito, iš visiškai beviltiškos situacijos išgelbėjo dar vienas geras žmogus – a.a. Kęstutis Patašius, turėjęs spaudos platinimo firmą.– Pamenu, atvažiavęs pas jį pasiguodžiau, kad spaustuvė atsisako spausdinti, jei nesumokėsime, o mokėti nėra iš ko. Kęstutis tik paklausė, kiek reikia, atnešė pinigus ir liepė važiuoti į spaustuvę.Norėjo rašyti kitaipSigitas sako, kad tada visi buvo kupini entuziazmo, norėjo rašyti kitaip, naujoviškai, būti šiuolaikiški. Nuvažiavęs į kitą rajoną, sako visada pirmiausia nusipirkdavęs laikraštį – pažiūrėti, kaip dirba kiti. Susidraugavo su kolegomis iš kitų rajonų, ypač su Šilutės „Šilokarčema“, palaikydavo vieni kitus.– Daug kas bandė mums lipdyti politines etiketes. Tačiau jau tada supratom – jei tapsim politiškai angažuoti, niekam nebūsim reikalingi. Neturėjom tikslo „užsisėsti“ ant valdžios, gardžiuotis laužtomis iš piršto istorijomis. Tiesiog stengdavomės pastebėti ir  kas gera, ir kas bloga. Beje, kurį laiką leidom priedą „Kriminalinis kurjeris“, kuris buvo labai populiarus, net gavo Kazio Bobelio premiją. Per naktis su policija važinėdavome į reidus, lankydavomės landynėse, – pasakoja Sigitas. – Nors pasiekti finansinio pakilimo nepavyko dar ilgai, ėmėme jausti, kad mus pamažu pripažįsta. Daugėjo ir reklamos užsakovų, nors daug kas mokėjo… savo produkcija.Paklaustas, kodėl laikraštis pavadintas būtent taip, S.Kancevyčius sako važiuodamas registruoti pavadinimo turėjęs 4–5 variantus, ir „Tauragės kurjerio“ tarp jų nebuvo. Buvo „Jūros vingis“, „Karšuvos žinios“, dar kažkokių.   – Mano išvardinti pavadinimai netiko, ir man buvo liepta išeiti į koridorių ir dar pagalvoti. Vaikštau po tą koridorių, ir staiga dingt – „Tauragės kurjeris“. Taip ir liko.Sigitas pripažįsta ir dabar, nors jau nebėra laikraščio akcininkas, tebejaučia jam didelių sentimentų.– Vis dėlto tai mūsų kūdikis, ir man visada rūpės, kaip jam sekasi. Tikiuosi, kad jį skaitys ir mūsų vaikų vaikai. Nors dabar yra su kuo palyginti, vis tiek „Tauragės kurjeris“ man išlieka geriausias – visada siekiantis objektyvumo, vengiantis pigumo, nesileidžiantis į primityvumą. Taip ir turi būti, laikraštis turi kelti žmonės, daryti, kad būtų šviesiau.