Visuomenės požiūris į nakvynės namus skaudina jų gyventojus

Posakis „neišsižadėk tiurmos, ligos ir ubago lazdos“ kaip niekur kitur gyvas Tauragės nakvynės namuose. Čia laikiną prieglobstį randa visi, kurių gyvenimas dužo į šipulius. Šiandien nakvynės namuose gyvena dešimt tauragiškių. Septyni vyrai ir trys moterys – tai mažiausiai gyventojų viso įstaigos gyvavimo metu.

Namus rado ir šuniukas

Kol statybininkai klojo trinkeles nakvynės namų kieme, jų darbą atidžiai prižiūrėjo vienas seniausių neįgaliojo vežimėlyje sėdinčių namų gyventojų. Nors oficialiai nakvynės namuose gyventi galima iki vienerių metų, specialios išimtys taikomos tiems, kurių gyvenimo ir socializacijos sąlygos taip ir nepakito.

Beveik penkerius metus įstaigai vadovaujanti Irina Janutienė pirmiausia suskubo aprodyti aplinką.

– Turime elektros kolektorius ant stogo, pradėjome sodinti sodą, tikimės po kelerių metų sulaukti derliaus. Kai užsitvėrėme tvorą, namuose pasidarė saugiau. Anksčiau vietos gyventojų vaikai tai obuolius į langus mėtydavo, tai sugalvodavo pažaisti mūsų teritorijoje. Gėrį ir grožį savo namuose kuriame ne tik savivaldos, bet ir gerų žmonių, rėmėjų iš Vokietijos pagalba. Juk tai namai. Nesvarbu, kad laikini, – kalbėjo I.Janutienė, glostydama vyriausią nakvynės namų gyventoją – aklą ir kurčią kažkieno kadaise išmestą kiemsargį šunį.

Nakvynės namų gyventojai maistu ir meile dalijasi su pasenusiu šuneliu. Violetos Karaliūnaitės nuotrauka

Namų kieme stovi neįgaliesiems pritaikytas autobusiukas.

– Čia mūsų gyventojo. Labai džiaugiuosi, kad žmonės pakyla iš nesėkmių ir kabinasi į gyvenimą. Šis vyras lankė specialią programą, išlaikė vairavimo egzaminą ir pasinaudojęs valstybės parama įsigijo automobilį. Vieną vasaros vakarą sutikau jį koncerte. Tokios akimirkos džiugina, supranti, kad darbas, kurį darai, nenueina veltui, – pasakojo direktorė.

Svarbiausia taisyklė – nesityčioti

Nakvynės namuose vienu metu gyventi gali 40 žmonių. Keturios vietos skirtos laikino apgyvendinimo paslaugai. Čia apsistoti gali krizių paveiktos šeimos, šeimos, kurias ištiko nelaimė.

Nakvynės namai. Violetos Karaliūnaitės nuotrauka

– Priežasčių, kodėl žmonės patenka į mūsų namus, kuriuos vadiname tarpine stotele, labai daug. Čia gali gyventi ir tauragiškiai, kurie grįžo iš įkalinimo įstaigų ir neturi gyvenamosios vietos, turime ir tokių, iš kurių butus išviliojo sukčiai, kreipiasi ir anksčiau socialiniame būste gyvenę, bet dėl nežinojimo prisidarę skolų, o dabar iškeldinti žmonės. Žmonės, ištikus bėdai, gali tiesiai ateiti pas mus. Nė vieno neišvejame. Oficialiai dokumentus gyvenimui nakvynės namuose tvarko socialinė darbuotoja, reikia gauti pažymas, paruošti bylą, kurią administruoja Tauragės rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus specialistai. Visi, kurie gyvena pas mus, turi mokėti mokestį – 20 procentų nuo visų gaunamų pajamų. Turime gyventojų, kurie kas mėnesį sumoka 25 eurus, yra ir tokių, kurie moka po 90 eurų per mėnesį, – sakė nakvynės namų direktorė.

Iš seno dar likęs stereotipas, kad nakvynės namuose gyvena tik asocialūs, nuolat girtaujantys ar kitų priklausomybių turintys žmonės. I.Janutienė tikina, kad jau garsiai pradėta svarstyti apie įstaigos pavadinimo keitimą, mat asociacijos toli gražu nesutampa su realybe.

– Gražiau skambėtų laikino apgyvendinimo ar pagalbos namai. Net tie, kuriems tikrai reikia pagalbos, dažnai bijo ateiti pas mus, nes mano, kad čia renkasi asocialūs asmenys. Taip nėra. Turime griežtas taisykles. Čia negalima vartoti alkoholio, negalima kitaip svaigintis, o pagrindinė taisyklė – nesityčioti iš kitų. Su kiekvienu gyventoju dirbame asmeniškai, kalbamės, sprendžiame psichologines bėdas, bandome suprasti, kodėl žmogus pateko į itin blogą situaciją. Ir nepatikėsite, už stogą virš galvos svarbesnis geras žodis ir nuoširdus pokalbis, – pasakojo direktorė.

Pasikeičia neatpažįstamai

Nakvynės namų gyventojai įsikūrę pirmame pastato aukšte. Kambariuose jie gyvena po 2–3. Visi naudojasi bendra virtuve, patys ruošia valgį, patys tvarkosi, daug skaito ir bendrauja tarpusavyje. Niekas nedraudžia išeiti už nakvynės namų ribų, skatina ieškoti darbo, lankytis renginiuose.

Važiuojantys pro nakvynės namus beveik kasdien kieme mato neįgaliojo vežimėlyje sėdintį vyrą. Atskirties tarp neįgaliųjų čia nėra. Violetos Karaliūnaitės nuotrauka

– Vienas mūsų gyventojas tapo mano didžiausia žvaigžde. Jo dėka supratau, kad tai, ką darome, yra prasminga ir labai svarbu. Kai pradėjau dirbti nakvynės namuose, prieš daugiau nei ketverius metus, šaltą žiemą greitosios pagalbos medikai mums atvežė jauną vyrą. Jį pažinojo visos Tauragės specialiosios tarnybos. Žmogus gėrė, neturėjo kur gyventi, buvo nušalęs kojos pirštus, turėjo psichologinių bėdų. Jis buvo tarsi nurašytas. Visi žinojo, kad vos pagydžius jis vėl grįš į gatvę ir gyvens asocialiai. Bet būna stebuklų. Šis vyras pas mus išgyveno ketverius metus, o dabar išėjo į savarankišką gyvenimą, patikėjo savimi, išgijo. Susiskambiname kiekvieną rytą, susitinkame mieste. Tie, kurie jį pažinojo kaip valkatą, dabar negali atsistebėti, kad tai tas pats žmogus. O viskas prasidėjo nuo pokalbių, nuo šilumos, išklausymo, supratimo. Apsigyvenęs pas mus jis metė gerti. Be kodavimų, be medikų įsikišimo. Tai didžiausias atpildas ir džiaugsmas, – net graudinosi nakvynės namų vadovė, socialinį darbą dirbanti beveik 16 metų.

Nakvynės namai. Violetos Karaliūnaitės nuotrauka

Irina Janutienė džiaugiasi, kad nakvynės namus vis dažniau aplanko vietos gyventojai. Šių namų durys atviros visiems.

– Gyventojus esu perspėjusi, kad svečių galime sulaukti kasdien, todėl jie palaiko tvarką ir maloniai sutinka kiekvieną atėjusį. Iš pradžių reikėjo mokyti net pasisveikinti, bet dabar tikrai niekas negalėtų pasakyti, kad nakvynės namuose gyvena pikti ar nemandagūs žmonės, – akivaizdžiu gyventojų pokyčiu džiaugėsi nakvynės namų vadovė.

Paklausta, ko norėtų palinkėti visiems tauragiškiams, I.Janutienė ilgai nedvejojo:

– Nenumenkinkite, nenuvertinkite. Apsiaukite mūsų gyventojų batus ir nueikite jų kelią.

Nakvynės namai. Violetos Karaliūnaitės nuotrauka