Vytautas Zėringis: „Jaučiuosi savo vietoje“

Pernai spalį ilgametę Sporto centro „Bastilijos“ komplekso administratorę Birutę Jokšienę pakeitė rankinio treneris, kūno kultūros mokytojas Vytautas Zėringis. Kaip jam sekasi naujame darbe, su kokiomis problemomis jis susiduria, kokiomis nuotaikomis pasitinka vasarą?
Susitikę su V.Zėringiu pasukome du hektarus užimančio parko link. Nušienauta pieva, nedideliame  tvenkinyje žydi  rausvos vandens lelijos, pakraščiuose – įvairiaspalviai vilkdalgiai. Pasak komplekso administratoriaus, norą įrengti keletą atrakcionų trukdo per parką einanti aukštos įtampos linija ir didžiulis elektros stulpas.– Ar apsipratote naujosiose pareigose? Kokią „Bastiliją“ radote tik pradėjęs dirbti?– Radau gerą dirvą, tik trūksta trąšų bei įrankių jai prižiūrėti. (Juokiasi). Birutė (Jokšienė – aut. past.) buvo gera šeimininkė. Manau, mano stiprybė ta, kad labiau suprantu sporto pasaulį, žinau, ko jam reikia. Pasikeitus administratoriui darbuotojų kaitos nebuvo – ir toliau dirbame kaip šaunus dvyliktukas (aš, ūkvedys, keturi sargai kūrikai, trys tvarkytojos, po vieną santechniką ir remontininką ir puse etato dirbantis elektrikas). Padeda ir viešuosius darbus atliekantys žmonės. Kolektyvas puikus, darbštus. Gerai sutariame ir su Birute, visuomet klausiu jos patarimo. Jaučiuosi  savo vietoje, patinka žmonės, su kuriais susiduriu. Pats esu buvęs sportininkas ir treneris, ši veikla man artima. Esu ragavęs ir direktoriaus duonos, tad ir administratoriaus darbas man nesvetimas. Tapęs „Bastilijos“ administratoriumi iš karto pradėjau galvoti, kaip uždirbti daugiau pinigėlių, kaip sutvarkyti sporto salę.– Sporto salės remontas – prioritetas jūsų darbų bei planų kalendoriuje?– Taip, mano pagrindinis tikslas, o gal greičiau svajonė – pakeisti sporto salės grindis. Tai gali kainuoti apie 200 tūkstančių litų. Žinoma, jei žiūrime į apačią, reikia pažiūrėti ir į viršų. Būtina ir lubas apšiltinti, sienas, iš naujo uždengti stogą, visa tai dar tiek pat kainuotų.Vadovauju geriausiam kompleksui Tauragėje – kainos nedidelės, galime pasiūlyti daug ko, tačiau kai klientas pamato infrastruktūrą, apsisuka ir išvažiuoja. Galvojome Sporto departamentui teikti įvairias projektines paraiškas, bet skiriamos sumos nedidelės, iki 20 tūkstančių litų – neužtektų net būtiniausiems darbas.Džiugu, kad rajono valdžia geranoriškai priėmė pasiūlymą ir per mėnesį išasfaltavo kelią link „Bastilijos“. Kartu užlopė ir duobes automobilių stovėjimo aikštelėje. Iš karto tapome patrauklesni.– Iš kokių lėšų išgyvena „Bastilija“?– Priklausome Sporto centrui, kuris priklauso Tauragės rajono savivaldybei. Tačiau iš valdžios gauname tik tiek, kiek reikia šešių darbuotojų atlyginimams. Visoms kitoms reikmėms turime užsidirbti patys.Teikiame apgyvendinimo paslaugą. Dažniausiai mūsų patalpose apsistoja sportininkai ar iš kitų rajonų atvykstantys darbininkai. Šiuo metu deramės su vilniečiais, kurie ties dujotiekį Jurbarkas–Klaipėda. Jie norėtų apsistoti pas mus. Vasaros metu išsigelbėjimas – stovyklaujantys sportininkai. Norėtųsi, kad stovyklų „Bastilijoje“ būtų organizuojama daugiau, bet, kaip minėjau, tam trukdo sena sporto bazė. Nuomojame treniruoklių salę, pirtį, 16 kv.m baseiną, 20–25 vietų pobūvių salę, po ja įrengėme patalpas biliardinei – rudenį ketiname įsigyti biliardo stalą. Turime ir tris teniso stalus. Uždirbame ir iš salės nuomos. Dažnai pas mus „glaudžiasi“ badmintonininkai. Neseniai vyko tinklinio ir krepšinio veteranų turnyrai, Lietuvos jaunųjų boksininkų pirmenybės. Liepą stovyklaus šachmatininkai, tačiau tik kelias dienas, likusį laiką reikia vėl iš kažko išgyventi. Dažniausiai sale besinaudojančios pagrindinės Tauragės suaugusiųjų komandos – krepšinio, rankinio, tinklinio – nuomos mokesčio nemoka.– Salėje kabo įvairių įmonių reklaminiai stendai. Ar jos už tai susimoka? – Deja. Įsivaizduoju, kaip atrodo: naudojasi sale nemokamai ir dar savo rėmėjus reklamuoja. Bet tai puiki idėja. Reikės susikviesti visas šias įmones bei krepšinio komandų, kurias jos remia, atstovus ir pakalbėti apie 10–15 procentų užmokestį nuo rėmimui skirtų pinigų. Lėšų ieškosime visur, žengsime visais pramintais ir nepramintais keliais, sieksime, kad kompleksas tiesiog blizgėtų.– Pastebėjau, kad už aštuonis litus nuomojate dušus. Kam šios paslaugos prireikia?– Tai ypač aktualu, kai mieste nėra karšto vandens. (Juokiasi). Gyventojams tai tikras išsigelbėjimas.– „Bastilijos“ kavinėje-bare, kurios pagrindiniai lankytojai – mėlynais darbo kombinezonais ar sportiniais kostiumais vilkintys vyriškiai, ypač žemos kainos. Mažoji porcija šaltibarčių – tik pusantro lito, cepelinas – 3,5 lito. Kaip ji išsilaiko? – Kavinę nuomojame Virginijai Jankauskienei. Prisipažinsiu, mano galvoje šmėžuoja mintis, kad kavinė turi priklausyti „Bastilijai“. Galbūt ateityje maitinimo paslaugas teiksime patys.– Visą savo gyvenimą atidavėte vienai sporto šakai – rankiniui. Pats žaidėte, užauginote ne vieną čempionų kartą. Ką šis žaidimas reiškia jums šiandien? – Draugauju su rankiniu iki šiol, seku visą su juo susijusią informaciją. Dar praėjusį rudenį Vaikų ir jaunių sporto mokykloje buvau surinkęs grupelę, tačiau „Bastilijos“ administratoriaus pareigos privertė rinktis. Negalėjau pasidalinti į dvi dalis, nenorėjau traumuoti vaikų, tiesiog nebespėjau, todėl juos turėjau paleisti. Mintis ir viltis ateityje užauginti dar vieną grupelę niekur nedingo. Šią savaitę aplankė iš užsienio grįžę auklėtiniai. Buvo jautri, bet labai džiugi akimirka. Prisiminiau savo gerbiamą, nusipelniusį trenerį Marceliną Zelbą – tikrą rankinio tėvą, įskiepijusį ir man meilę šiai sporto šakai. Linkiu šiam žmogui sveikatos ir kuo geresnės kloties.