Kaip išgyventi žurnalistams?

Tuomet tai buvo didžiulė keistenybė: kai 1969-aisiais su universiteto draugais nuvykome į Panevėžio dramos teatrą, tai mus – tuomet dar jaunus žmones – nustebino ne scenoje pamatytos žvaigždės (Donatas Banionis, Regimantas Adomaitis ir kiti), o pati spektaklio technologija. Mat tęsėsi vaidinimas ilgiau nei keturias valandas, o per pertrauką šalia esančiame restorane dar gavome ir pavakarius, įskaitytus į bilieto kainą. Jautėmės kaip Amerikoje.

Dabar tokiais spektakliais jau nieko nenustebinsi: štai 2020-aisiais Kauno nacionaliniame teatre buvo rodoma P.Jalako pjesė „Jaik“. Truko 5 valandas. O pertraukų buvo net trys. Tik pavakarių niekas už dyką jau nebedalijo.

Ar žinote, kokią neteisingą išvadą iš tų dviejų sugretinimų galėtų padaryti žurnalistas-propagandistas? Ogi tą, kad tais Blogaisiais Laikais teatre dar ir pamaitindavo. Todėl, girdi, ir teatras dažniau lankomas buvo. Ir bilietai gerokai pigesni. Bet jei kas nors tai parašytų, būtų melagiu apšauktas.

Bet praėjusią savaitę vyko dar ilgesnis spektaklis. Jis visai Lietuvai buvo transliuojamas per Seimo televiziją ir truko kiek ilgau nei… septynias valandas (ačiū naujosioms technologijoms: jos leidžia vaizdą sustabdyti ir virtuvėje užkaisti arbatą).

Laidos pavadinimas teleidžia jums susikaupti: tai buvo „Diskusija – tarptautinė konferencija apie Lietuvos žiniasklaidos nepriklausomumą ir profesionalumą“.

Viskas gerai. Dabar paaiškinsiu jums, kodėl ta konferencija vadinta tarptautine. Todėl, kad joje dalyvavo VIENAS užsienietis – Europos žurnalistų federacijos pirmininkas Mogens Blicker Bjernegard. Žinoma, jo pavardę turėjau šifruoti su „Google“, nes diskusijos moderatorius – toks ir jums negirdėtas negirdėto laikraščio „The Lithuanian Tribune“ redaktorius vardus tarė neaiškiai (na, ne televizininkas gi), o pavyzdinėje (taip turėtų būti) Seimo televizijoje mikrofonai – kaip visada – buvo nesureguliuoti, skleidė visokius keistus garsus – cypsėjimus. Titrų toje televizijoje NIEKUOMET nebūna, o per svečio iš užsienio kalbą – staiga nežinia, iš kur – išlenda juodas užrašas RUSLANAS IRŽIKEV. Bet ne čia gi esmė. Esmė – turinys. Koks jis turi būti, visada geriausiai žino analogiškuose renginiuose per daugelį metų užgrūdintas Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius. Jis kalbėjo po pono Mogenso. Todėl – pirmiausia tai, ką užsienio patarėjas (dar jis buvo pristatytas kaip Lietuvos žiniasklaidos ekspertas) pasakė. Į susirūpinusių Lietuvos redaktorių klausimą, kaip išgyventi, jis atsakė paprastai: „Sunku pasakyti, kaip išgyventi, reikia daugiau pinigų. Ir reikia mąstyti plačiau! Ir dar reikia jums (t.y. mums) nuspręsti, kas yra kokybiška ir kas yra nekokybiška žurnalistika“. Kitaip tariant – NIEKO nepasakė.

O dabar – apie Dainiaus Radzevičiaus kalbą. Na, moka jis ne tik kalbėti, bet ir skaičiuoti. Suskaičiavo vieno žinomo portalo žurnalistus: pasaulio įvykiais redakcijoje rūpinasi du žurnalistai; kultūrą ir įvykius regionuose kuruoja po tris; verslo temomis rašo keturi; sporto – septyni! (Iškart prisiminiau turtingąją TV „Panoramą“: nė vieno žurnalisto užsienyje! Žinoma, kad nereikia: užsiprenumeruoji kitų rašinius ir tada pačiam lieka priedas prie algos!)

Bet štai vyriausiasis IQ redaktorius Ovidijus Lukošius pasigyrė: turi jie – vieninteliai! – korespondentą Briuselyje. Ir dar p. Ovidijus Lukošius ištarė sakinį, kurio niekas nepanorėjo išgirsti. Jis pasakė: „Bulvarinis skaitalas žurnalistikai nedaro garbės. Tačiau Valstybė (!) skatina bulvarinį skaitalą“.

Visos tolimesnės kalbos buvo apie pinigus: kaip sunku jų periodiniam leidiniui ar portalui gauti, kaip valstybė neremia, Gintarui Songailai (Spaudos, televizijos ir radijo rėmimo fondo direktoriui) – nors persiplėšk, kapeikas dalindamas. Ir tuomet visi pakartojo skaičių 54 milijonai eurų. Būtent tiek iš valstybės atriekiama LRT. Bet padūsavo visi ir vėl nurimo – į konferencijos moderatorių sužiuro. Ir tada tas moderatorius – to nežinomo laikraščio redaktorius – pradėjo konferencijos dalyviams (ir Seimo TV žiūrovams) aiškinti tai, ko be jo niekaip nebūtume išsiaiškinę. „Lietuva, – pasakė jis, – yra neatsiejama pasaulio dalis. Ir todėl mokama žiniasklaida (tie internetiniai puslapiai) turi būti brangiau apmokestinama“. Dar penketą minučių papasakojęs apie tai, kaip gerai šiandien gyvena britų dienraštis „The Gardian“, jis pridėjo, kad, žinoma, apmokestinti reikia tik solidžią ir vertingą informaciją.

Bet, matyt, kažkas šitą poną – konferencijos moderatorių – suprato pernelyg tiesmukai. Jau kitą dieną tinklalapyje DELFI atsirado rašinys, kurį galėjai perskaityti tik papildomai susimokėjęs (apie tai, kokių produktų vengti sergantiems diabetu).

Dar kitą dieną susimokėti jau reikėjo, jei norėjai sužinoti, ar po skiepo reikia bandyti numušti temperatūrą. Ir t.t.