Kinas ar futbolas?

Didžiausia keistenybė: norėdamas parašyti apie naują per TV parodytą kino komediją, internete dar turėjau susirasti ir… Tauragės futbolo federacijos puslapį. Jei futbolo nemėgstate – vis vien nepabėkite: filmas – ne apie sportą. Bet pasakoti apie jį bus sunku, nes reikia ir prie filmo stiliaus prisitaikyti. O tai nebus lengva.  

Taigi. Kai atverti Tauragės futbolo federacijos puslapį, iškart sužinai, kad Tauragė – vienas mažiausių Lietuvos miestų (taip ir parašyta). Ir dar tame puslapyje pranešta apie Tauragės futbolininkus, kurie, girdi, ne tik labai garsina rajoną, bet ir visus mus stulbina didžiuliais laimėjimais. Sunku patikėti. Bet galite patikrinti: parašyta taip.

Prie futbolo grįšim. O dabar – apie filmą. Pranešta, kad tai yra komedija. O kai pasižiūri – vėl netiki, nes ne tik humoro – šypsnio per jį neišspausite. Jei mokytojai pažiūrės – nebus laimingi. Moksleiviams nebus įdomu, nors filmas – apie mokyklą.

Pirmuosiuose jo kadruose – klounas. Turėtų linksminti. Bet nelabai linksma, nes vos tik pradėjęs savo ekvilibristiką rodyti mažo kaimo bare iškart gauna į lūpą. Ir nukrenta ant žemės. Paskui veiksmas persikelia į mokyklą: į nuobodų pedagogų posėdį, kuriame sprendžiama problema. Toji problema yra lietuviška: jei tos mažos mokyklėlės pažangumas ir toliau bus toks žemas, ją prijungs prie kitos tokios pat mažos mokyklėlės. Dabar žiūrovas jau turi suprasti, kad sujungtose mokyklose bus tik vienas direktorius. Ir tik viena pavaduotoja. Todėl iš TV ekrano viena po kitos byra nusibodusios ir banalios frazės apie tai, ką reikia padidinti, ką paspausti ir ką galbūt pafabrikuoti, kad pažangumas padidėtų. Nuobodu. Farsas nepavyko. Todėl ir čia nejuokinga.

O ką padaryti, kad būtų juokingiau? (Manau, kad taip galvojo debiutuojantis pilnametražiniame kine ir tuo pačiu „Balticum“ televizijoje režisierius). Ir štai ką jis sugalvojo: nuo kėdės pakilęs mokyklos direktorius iš salės skubiai pasišalina. Po penkių minučių jis jau randamas… pasikoręs savo kabinete. Juokinga? Dar nelabai. Todėl – kad juokingiau būtų – mokyklos direktoriaus pavaduotoja uždengia pakaruoklio galvą juodu celofaniniu maišu ir nutempia į savo automobilį. Dar nelabai juokinga? Kad būtų dar juokingiau, vairuodama sutemose mokyklos direktoriaus pavaduotoja neįžiūri kelio viduriu einančio ir to miestelio kavinėje tądien į nosį gavusio klouno. Ir jį partrenkia. Bet klounas lieka gyvas. Jie išsiskiria. Kadangi pavaduotoja bagažinėje tebeveža direktoriaus lavoną, ji tik vėliau pagalvos, kaip nuostolius kompensuoti vidury kelio partrenktam klounui. Kino komedija (būtent taip ją vadina filmo autoriai) tęsiasi: pasikorėlis pavaduotojos namuose įkišamas į maišus, sugrūdamas į spintą ir apdedamas iš kažkur gautais ledo luitais. (Tokie luitai gali rastis tik tuomet, kai žmogus penkerius metus neatšildo savo šaldytuvo. Bet čia mano pastaba, o ne komedijos autorių ar scenaristo).

Paskui išaušta rytas. Mokyklėlės pedagogų susirinkime pranešama, kad direktorius išvyko. „Aš jam paskambinsiu“, – sako viena mokytoja. Bet direktoriaus pavaduotoja praneša, kad ten, kur jis išvyko – nėra telefoninio ryšio. Ir tai pati juokingiausia komedijos vieta. Man. Bet kiti žiūrovai prie TV ekranų erzeliuoja ir nežino, ką jie čia žiūri. Todėl skubiai paaiškėja suokalbis: tas vakar kelyje partrenktas klounas, pasirodo, turi mokytojo diplomą. Todėl dabar jis bus laikinuoju mokyklos direktoriumi. Kol pakaruoklis sugrįš. Bet kaip gi jis grįš, jei yra pakaruoklis?

Scenaristams atsakymas nerūpi. Todėl jie pradeda rodyti, kaip naujasis (laikinasis) direktorius dirba.  O dirba jis neįprastai: mokinius iš klasės veda į gamtą, kartu su jais ant mokyklos grindų sukuria laužą. Ir lauže kepa dešreles. Mokiniai gražūs. Ir naują pedagogą karštai bei besąlygiškai pamilsta, nes jis skatina jų kūrybiškumą: siūlo ne matematiką kalti ar literatūros mokytis (S.Nėries portretą patriotiškai išmeta į šiukšlių dėžę), o kviečia mokinius į sporto aikštyną. Žaisti modernaus futbolo.

Mokiniai pasikeičia. Net komercijos pagrindų išmoksta. Tik toji komercija dar prieš dvidešimt metų lietuviškuose anekdotuose pasakota. Tiems, kurie pamiršo, režisierius ir scenaristas pakartoja: kadangi kaimas jokių turtų ir išteklių neturi, o emigrantų daug, tai jie (naujieji ir komercija jau sudomintieji moksleiviai) į gražius 300 gramų stiklainius, papuoštus tautinėmis spalvomis, prideda karvių mėšlo. Ir užrašo: „Gimtinės kvapas“. Kaina – 9,99 Eur.

Nors biznis nepasisekė, tačiau nauji kvapai tarsi aktualijų laisvasis vėjas padvelkė. Panašiai filmo autoriai ir spaudai pasakojo: girdi, būtent ši komedija (jos pavadinimas yra „Sistema“, rodė ją TV „Balticum“) kovoja už naująją, o ne sustabarėjusią mokyklą. Jei mokytojams nepatiko – tai, vadinasi, jie yra senoji karta, kurią reikia keisti.

Bet grįžkim į futbolo temą. Internetas pranešė: „Lietuvos futbolas džiugina: nugalėjo Farerų rinktinę“. Panašiai pradžiugino ir ši komedija: šiek tiek geriau nei atokaus Lietuvos kaimo dramos būrelis. Tik nėra smagu, kai komedija juokinga tiek pat, kiek ir lietuviškas futbolas.